Czesław Miłosz et l’attrait du catholicisme Français

LTStraipsnyje aptariamos Česlovo Milošo dvasinės paieškos prancūziškuoju laikotarpiu, apimančiu Antrojo pasaulinio karo metus. Jaunas kūrėjas mokėsi iš prancūzų literatūros. Jis buvo linkęs į dvasinius nuotykius, ieškojo atsakymų į žmogaus sielos gelmėse kylančius klausimus. Visą gyvenimą stengėsi suderinti tai, kas laikina ir amžina, mokslą ir metafiziką, šventumą ir profaniškumą. Nuo katalikybės jis pasuko link marksizmo ir vėl sugrįžo prie katalikybės ir neotomizmo filosofijos. Paskutiniais gyvenimo dešimtmečiais apsistojo prie Šventojo Rašto – Senojo Testamento, Išminties knygos, Psalmių ir Jobo knygos. Negalima teigti, kad Č. Milošas išgyveno katalikybės renesansą. Vis dėlto Paryžiuje poetas domėjosi filosofine ir religine literatūra, bendravo su katalikų filosofu, spiritualistu Louis Lavelle’iu, kurio mintys atsispindėjo jo kūryboje. Ką jaunam rašytojui reiškė susitikimas su prancūzų katalikų filosofais ir kokios buvo to pasekmės? Siekiant atsakyti į šį klausimą, dera pažvelgti į tomistų meno filosofiją. Ją atstovaujantys Jacques’o Maritaino raštai buvo nukreipti į krikščioniškus klausimus ir metafizines kūrybos paslaptis. Č. Milošo kūryboje taip pat atsispindėjo pokalbiai su filosofe Jeanne Hersch apie teologiją bei dialogas su kitais mąstytojais. Apibendrinime teigiama, kad Č. Milošo kūryboje išliko stiprus prancūzų neotomistinės minties impulsas. Tuo metu išsikristalizavo dvasinės temos, kurios buvo tęsiamos visą poeto gyvenimą.