Mémoire en dialogue: le retour en Lituanie de Czesław Miłosz

LTIeškojimas savo šaknų – sudėtingas veiksmas. Česlovas Milošas tai suprato kaip vieną šiuolaikinio žmogaus patirčių. Jo kūriniuose ir biografijoje grįžimo prie šaknų problema glaudžiai susijusi su realiais bandymais grįžti į gimtinę. Ši idėja simboliškai išreikšta romane „Isos slėnis“ ir eilėraštyje „Saulėtekis“. Po 1990 m., paskutiniais gyvenimo metais, rašytojo sugrįžimas įvyko. Grįžimas prie šaknų buvo svarbus ne tik pačiam Č. Milošui, bet ir Lenkijos bei Lietuvos gyventojų kolektyvinei atminčiai. Č. Milošas siekė sujungti skirtingus prisiminimus į vientisą pasakojimą. Jam pavyko išjudinti giliuosius Lietuvos ir Lenkijos istorijos bei kultūros sluoksnius, atskleisti nutrūkusius ryšius su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tradicijomis, išreikšti vietos patirtis ir dvasinius išgyvenimus, kuriuos bandė atmesti nacionalizmas ir šiuolaikinė istorija. LDK – daugiatautė tėvynė – išnyko iš žemėlapio, bet neišnyko iš gyvosios patirties. Nedideli dvarai buvo tarsi mažos valstybės, kurias rašytojas apibūdino kaip tradicinio europietiško gyvenimo būdo bastionus. Č. Milošo kūryba kupina ne tik asmeninės nostalgijos, bet ir ilgėjimosi prarasto kraštovaizdžio, buvusio pasaulio, gimtųjų vietų. Rašytojo perteiktas prisiminimų peizažas yra polifoniškas, kupinas koegzistuojančių ir susikertančių balsų. Straipsnyje aptariamas atsigręžimas į praeitį, išreikštas romane „Isos slėnis“ ir eseistikos knygoje „Gimtoji Europa“. Pastaroje knygoje rašytojas perteikė daugiakultūrinio Vilniaus paveikslą, atskleisdamas jo kultūrinį turtingumą ir atminties egzistencinę svarbą.