Populiarusis leidinys "Vapsva" (1928 – 1932): ironiškoji literatūros, kultūros, visuomenės kritika

LTStraipsnyje analizuojamas prie populiariosios spaudos priskirtinas ir mažai aptartas humoro žurnalas „Vapsva“ (1929–1932). Nagrinėjamas ironija grįstas kritiškasis „Vapsvos“ diskursas, kurį formavo žurnale bendradarbiavę avangardistai Kazys Binkis, Teofilis Tilvytis ir Augustinas Gricius. Tekstuose ironija vartojama kaip geluonis: geliama naujovių nepripažįstantiems ar nesuprantantiems kultūros veikėjams, paviršutiniškai kultūrą suvokiančiai miesčionijai, XX amžiaus 3-iojo dešimtmečio visuomenės problemas ignoruojančiai žiniasklaidai, žodžio laisvę ribojančiai valdžiai. Ironija pasitelkiama kaip pasipriešinimo aplinkiniam pasauliui, protesto forma. Parodijuojama lietuvių literatūros tradicija, išryškinamas senosios romantinės, „nebeaktualios“ kūrybos nemodernumas, skatinama ieškoti naujų meno kelių. Taigi žurnalas „Vapsva“ itin aktyvus kaip populiarusis-avangardistinis visuomenės švietėjas-keitėjas, jos socialinių ir moralinių problemų diagnozuotojas bei kritikas, lietuviškojo avangardinio diskurso skleidėjas.

ENThe paper analyzes the popular and humorous Lithuanian interwar periodical “Wasp” (1929–1932). The journal discusses the irony based discourse issues. It was formed by a group of avant-gardist authors of the periodical, such as: Kazys Binkis, Teofilis Tilvytis, Augustinas Gricius. They used the text as the sting of irony. Avant-garde writers criticize townspeople, who see culture very superficially. Authors castigate the media, which avoids to reveal the real problems of society. The journal deals with the problem of lack of speech freedom as well. The group of authors also promotes the development of new art. Thus, the journal is treated as a very active, popular public educator, the diagnostician and critic of the social and moral problems, and as the Lithuanian avant-garde discourse’ developer.