Codzienność kresowa utrwalona w pamięci, czyli "Szczenięce lata" Melchiora Wańkowicza

LTStraipsnyje analizuojami lenkų rašytojo, žurnalisto ir eseisto Melchioro Wańkowicziaus 1934 m. išleisti autobiografiniai atsiminimai "Szczenięce lata", kuriuose apmąstoma kresų teritorijos (Lenkijos valstybės pakraščių neoficialus pavadinimas, 1919–1939 m. Lenkijos valdomos rytinių ir šiaurės rytinių pakraščių žemės: Vilniaus kraštas, Vakarų Baltarusija, Vakarų Ukraina) istorinis likimas. Autoriaus atsiminimuose svarstomos "pasieniškumo", "kraštiškumo", trauminės patirties temos, įtikinamai atskleidžiamas vaikystės gyvenamosios vietos ilgesys ir kuriamas mitinis grįžimo į "vaikystės šalį" vaizdinys. Reflektuojant kresų temą autoriui ypač svarbus romantizmo ir grįžimo prie tradicijų veiksnys. Kresai visoje M. Wańkowicziaus kūryboje yra ne tik geografinė erdvė, bet ir mitinė vieta, kartu tai ir lenkų likimo archetipas. Erdvėlaikio svarstymai kresų istorinės perspektyvos kontekste ypač ryškus autoriaus kūrybos ir atsiminimų bruožas. Atsiminimuose M. Wańkowiczius atgaivina "mažosios tėvynės" atmintį, atsiremdamas į emocijas ir prisiminimus, apibūdina daugiakultūrių visuomenių riziką tapti istorijos grobiu. Kurdamas savo pasieniškumo/ kraštiškumo pasakojimą autorius stengėsi perprasti lenkišką charakterį ir traktavo tai, kaip tam tikrą egzistencijos būdą bei charakterio bruožą.