Wilno międzywojenne - Kresowe? Regionalne? Pograniczne?

LTStraipsnyje aptariamas Vilnius tarp dviejų pasaulinių karų ir svarstomas jo statusas, ar tai buvo "krašto" (kresowy), regiono ar pasienio miestas. Po Pirmojo pasaulinio karo Vilnius tapo Lietuvos ir Lenkijos ginčo objektu. 1914–1922 m. laikotarpiu Vilnius buvo fronto, lenkų miestu (be apibrėžto valstybinio statuso), taip pat tapo ir Lietuvos sostine, vėliau – Lietuvos–Baltarusijos Tarybų Socialistinės Respublikos (Litbelo) sostine bei galiausiai tapo Vidurio Lietuvos sostine. Daugiataučio miesto charakterį formavo politinių ir ideologinių priežasčių kompleksas, taip pat "tuteišų" faktorius. Vilnius, kaip ir visa Lietuva, daugelio lenkų buvo suvokiami, kaip lenkiškumo bastionas prie rytinių sienų. Vilniaus "kraštiškumas" ypač ryškus rašytojų kūryboje. 1920 m. "kraštiškumas" tapo lenkų idėja, buvo pabrėžiama būtinybė saugoti rytinę sieną ir toliau plėtojama rytinių sienų bastiono idėja. Vidurio Lietuvos įkūrimas sustiprino nuojautą, jog Vilniaus krašto lenkai yra užkampyje ir jie jaučia etninio pobūdžio grėsmes. J. Pilsudskio federacinės idėjos iškėlimas nesulaukė platesnio atgarsio, jai priešinosi didelė Vilniaus ir Vilniaus krašto lenkų dalis, reikalavusi tiesioginio įjungimo į Lenkiją. Vilnius tarp dviejų pasaulinių karų nebuvo griežtai uždara teritorija, dėl to ir susiformavo Vilniaus krašto sąvoka. Tarpukariu plėtojosi ir Vilniaus regioniškumo idėjos, akcentuojant specifinę Vilniaus regiono autonomiją su centru Vilniuje.Vilniaus "pasieniškumą" plačiąja šio žodžio prasme patvirtina šiuolaikiniai miesto tyrimai, leidžiantys teigti, jog Vilnius buvo savotiškas, kaip mažas kraštas/šalis.