К проблеме героя в поэме Адама Мицкевича «Пан Тадеуш»

LTStraipsnyje analizuojama, kokiomis priemonėmis kuriamas etninis pagrindinio A. Mickevičiaus poemos „Ponas Tadas“ herojaus – lietuvių šlėktos – portretas. Straipsnio pradžioje aptariamas poemos istorinis kontekstas (poema pradėta rašyti po numalšinto 1831 m. sukilimo), vaizduojamų herojų ištakos. Tragiškas lenkų tautos likimas ir asmeninė poeto drama „Pone Tade“ įsirašė kaip emociniai gimtosios Lietuvos paveikslo kontūrai. Poemos estetinės erdvės centre įkurdinęs šlėktą Poną Tadą poetas atkūrė kasdienį ano meto lenkų bajorijos gyvenimo vaizdą, persmelktą unikalios patriarchalinės pasaulėjautos, socialinės tvarkos, elgesio kodekso, kuriame užkoduotas šlėktiškasis šlėktos mentalitetas , su tradicine apranga, šokiais, ypatingu santykiu su gamta. Kurdamas savąjį šlėktiškąjį herojų Mickevičius grįžta prie XIII a. literatūroje matyto kuntušo (tautinio lenkų bajorų apsiausto) ir frako kontrasto. Šokis, ypatingai lenkiškasis polonezas, tampa personažo nacionalinės prigimties, etninės priklausomybės liudijimu. Svarbus lietuvių šlėktos bruožas yra jo ypatingai artimas santykis su gamta: poemos herojus į jį supančią gamtą žvelgia paties poeto mylinčiomis akimis. Šį santykį apibrėžia „savo“ ir „svetimo“ priešprieša. Siekyje atkurti menkiausias vietinės aplinkos detales, perteikti kasdienybės realijas atsispindi poeto meilė tautiniams papročiams ir tradicijoms. Šiuo tikslu Mickevičius panaudojo naują paties atrastą ypatinga estetine intuicija pasižyminčią, iš šlėktų folkloro kilusią literatūrinę formą – gavendą, išreiškiančią unikalų santykį su poemos pasauliu ir herojumi.