Piśmiennictwo cerkiewnosłowiańskie jako składnik kulturowego uniwersum i Rzeczypospolitej

LTStraipsnyje aptariamas bažnytinis slavų raštijos paveldas XIV–XVIII a. Lietuvoje ir Lenkijoje, kaip kultūros sklaidos priemonė. Siekis pripažinti rusėnų tradiciją Lenkijos ir Lietuvos valstybės organiška religinės kultūros dalimi ne visais atvejais sulaukia teigiamos reakcijos. Baltarusija ir Ukraina nesutinka su kitais dalytis rusėnų kultūros paveldu. Seniausias rusėniškasis literatūros paveldas siejamas su Kijevo Rusia. Rusėniškų žemių nukariavimas keitė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) kultūrinį veidą ir sukūrė naują kultūrinę situaciją. Iš pradžių stačiatikių biblinių, liturginių ir teisinių knygų repertuaro skirtumai buvo nežymūs, tačiau XV–XVI a. jau susiformavo specifiniai LDK rusėnų bruožai. Svarbiausi rusėnų kultūriniai faktoriai, darę įtaką Lenkijos ir Lietuvos kultūrai, buvo šie: spauda kirilika rašmenimis, Biblijos tyrinėjimai, teologijos filosofijos koncepcijos (patristika), teologija ir liturgika, filologija ir pedagogika, kūriniai ir jų vertimai. Rusėnų ir lenkų-lotynų kultūras siejo dinaminis ryšys, santykis su LDK ir Lenkijos kultūra buvo labai organiškas. Bažnytinė slavų ir rusėnų kultūra yra neatsiejama bendro Lietuvos ir Lenkijos kultūros paveldo dalis ir jį praturtina. Lietuvoje ir Lenkijoje, o vėliau bendroje Lenkijos ir Lietuvos valstybėje gyvenę rusėnai galėjo išnaudoti kūrybinės veiklos galimybes, nenutraukdami dvasinių ir kūrybinių saitų su Rusijos ir visa stačiatikiška kultūra.