Roma II reglamentas ir Lietuvos tarptautinė privatinė teisė

LTPastarieji keleri metai Europos Sąjungos teisės aktų leidyboje pasižymėjo svarbiais tarptautinės privatinės teisės vienodinimo darbais: 2007 m. liepos 11 d. buvo priimtas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės (Roma II), o 2008 m. birželio 17 d. - Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartiniams santykiams taikytinos teisės (Roma I)’. Šių reglamentų pagrindu buvo sukurtos bendros Europos kolizinės normos, taikytinos kai kuriems nesutartiniams ir sutartiniams santykiams. Įsigaliojus šiems reglamentams Europos Sąjungoje, jų normos pakeis valstybių narių nacionalinės tarptautinės privatinės teisės normas, nes, kaip žinoma, ES reglamentų normos taikomos tiesiogiai. Paminėtina ir tai, kad ES Komisija išreiškė iniciatyvas vienodinti kolizinės normas ir kitose privatinės teisės srityse, kurių paminėti Roma I ir Roma II reglamentai neapima: šeimos santykių (Pasiūlymas dėl Reglamento Nr. 2201/2003 (EB) pakeitimo projekto), sutuoktinių turtinių santykių (žalioji knyga dėl taikytinos teisės sutuoktinių turtiniams santykiams, įskaitant jurisdikcijų ir tarpusavio pripažinimo klausimus), paveldėjimo (žalioji knyga dėl paveldėjimo ir testamentų), išlaikymo prievolių srityse (Pasiūlymas dėl reglamento dėl taikytinos teisės, jurisdikcijų, sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje). Šis straipsnis skiriamas vieno iš paminėtų reglamentų - Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės (toliau - Roma II arba Reglamentas) - normų analizei, gretinant su nacionalinėmis tarptautinės privatinės teisės normomis.

ENOn 11 July 2007 was adopted Regulation (EC) No 864/2007 of the European Parliament and of the Council on the law applicable to non-contractual obligations (Rome II). With effect from 11 January 2009, the applicable law for all kinds of non-contractual obligations will be determined by the Rome II Regulation, which applies to almost all civil and commercial litigation in all Member States of the EU (except Denmark), and in all courts of whatever nature. The intention is to create a uniform rules within the European Union to govern choice of law in disputes from non-contractual obligations. The Regulation applies regardless of the connections of any party with European or non-European countries, and whether or not the law identified as applicable is that of a Member State. The article deals with the analysis of rules of the Regulation and of the International Private Law of the Republic of Lithuania. The concept of a non-contractual obligation is independent of any national system of law (Recital 11 of the Regulation). It includes tort, unjust enrichment, acts of unfair competition, infringements of intellectual property rights, negotiorum gestio, culpa in contrahendo. The Regulation does not apply to matters of administrative law, nor to the liability of the State for acts and omissions in the exercise of State authority. There are accepted from the application of the Regulation the following non-contractual obligations: non-contractual obligations arising out of family relationships and relationships deemed by the law applicable to such relationships to have comparable effects, non-contractual obligations arising out of matrimonial property regimes of relationships deemed by the law applicable to such relationships to have comparable effects, non-contractual obligations arising out of violations of privacy and rights relating to personality, including defamation a. o. (Article 1 (2)).The rules of international private law of the Republic of Lithuania are provided currently in Articles 1.10 - 1.62 of the Civil Code of the Republic of Lithuania (hereafter - LithCivC). The Regulation provides three alternatives of applicable law to a non-contractual obligations arising out of a tort. The general rule - lex loci damni - is stated at Paragraph 1 of Article 4 of the Regulation. However, the loci damni is only the first of the three possibilities contemplated by Article 4 of the Regulation. The second provides lex domicilii communis. The third possibility provided by Article 4 is lex loci causae. According to paragraph 1 of Article 1.43 of the LithCivC, rights and obligations of the parties resulting from tort shall be governed, at the choice of the aggrieved party, either by the law of the state where the tortious act was committed or any other tortious circumstances occurred, or by the law of the state in which the damage occurred. Loci domicilii communis provides paragraph 4 of Article 1.43 of the LithCivC. The specific rules of applicable law are provided to a non-contractual obligations arising out of damage caused by a product (Article 5 of the Regulation). The Rome II Regulation also contains specific provisions for intellectual property rights (Article 8), for unfair competition and acts restricting free competition (Article 6), for culpa in contrahendo (Article 12), for industrial action (Article 9), for unjust enrichment (Article 10), for negotiorum gestio (Article 11). These provisions (except for intellectual property rights) will transform the national rules of applicable law. According to Article 8 of the Regulation as well as to Article 1.52 of the LithCivC, for intellectual property rights are applied lex loci protectionis.