Keletas pamąstymų apie istorijos politikos antropologinį matmenį

LTStraipsnyje svarstoma istorijos politikos problematika. Atminties politika čia apibrėžiama kaip konkrečios visuomenės skirtingų grupių įvairialypės ir įvairiatikslės manipuliacijos praeities vaizdiniais. Antropologinę istorijos politikos plotmę galima analizuoti žvelgiant per vietinių tradicijų ir mentaliteto prizmę. Moderniųjų laikų istorijos politiką galima laikyti sekuliarizuotų visuomenių bandymu (iš)rasti ir pagrįsti (post)modernaus žmogaus gyvenimo tikslą ir siekius. Šiuolaikinės „atminties politikos" prigimtis yra iš esmės instrumentinė, tai reiškia, kad pagrindinis jos bruožas yra praktiškumas ir, svarbiausia, didaktiškumas. "Atminties politikos" vykdomas instrumentinis praeities įprasminimas skirtas ne tam, kаd užtikrintų simbolinį valdžios įteisinimą, o dėl to, kad visuomenėje (į)patvirtintų tam tikrą moralinę tvarką. Bet kurios šalies atminties politikai būdinga orientuotis ne į praeitį, bet į sociopolitines aktualijas arba į trauminius įvykius, kurie yra tokie stiprūs, kad jų nūdienis politinis išnaudojimas ar, priešingai, vengimas, sąmoningas užmiršimas, tampa vienu svarbiausių istorijos politikos uždavinių. Keliamas klausimas, kokią istorijos politiką galime formuoti, jeigu jau esame praradę tikėjimą istorijos patikimumu ir ar atminties fragmentacija šias problemas padėtų išspręsti. Konfliktai dėl skirtingo praeities aiškinimo ir vertinimo yra neišvengiami. Vienas iš sprendimų būtų tiesiog nepaisyti kitokių istorijos versijų arba "politkorektiškai" apeiti sunkius bei nemalonius klausimus. Tai rodo, jog istorinės tiesos ieškojimo ir sakymo, kaip ir cinizmo įveikos, problema dar ilgai bus aktuali.