Artysta

LTViduramžiais dailininko padėtis labai skyrėsi nuo šiandieninio dailininko įvaizdžio. Pagrindinis skirtumas - dailės profesijos nebuvo išskirtos iš kitų amatų. Jei Europoje jau XV-XVI a. atsiranda turtingų ir išskirtinę socialinę padėtį užimančių dailininkų, LDK turime vos keletą pavyzdžių. Dailininkai LDK iš esmės visą laikotarpį liko priklausomi nuo konkrečių užsakymų, jų socialinė padėtis didele dalimi priklausė nuo santykių su užsakovu-mecenatu. Būdingiausias viduramžių dailininko samdymo būdas – jo užverbavimas nuolatinei tarnystei užsakovo dvare. Tokių pavyzdžių LDK itin gausu. Geriausi meistrai XVI-XVII a. I-ojoje pusėje dažniausiai būdavo išlaikomi valdovo dvare, kuriuos neretai savo užsakymams išnaudodavo ir kiti artimi valdovui didikai. Tačiau XVII a. jau ir atskiri didikai ima savarankiškai kviesti dailininkus iš svetur. XVII-XVIII a. LDK jau sutinkama nemažai ir savarankiškai atvykusių neblogo lygio dailininkų. Savarankiškai dirbančio dailininko pagrindas - sudaromi su užsakovu kontraktai. Dailininko kūrybinė laisvė dažniausiai tai priklausė irgi nuo užsakovo - nuo jo estetinio išsilavinimo ir ambicijų. Ryškiausiai menines ambicijas rodydavo kviečiami aukšto lygio dailininkai. [Iš leidinio]

ENThe situation of painters in the Middle Ages was very different from the image of contemporary painters. The main difference is that artistic professions were not distinguished from other crafts. While Europe already had rich painters with exceptional social status in the 15th-16th centuries, we know only a few of such cases in the Grand Duchy of Lithuania (GDL). During the entire period painters in the GDL were basically dependent on particular commissions and their social position largely depended on relations with their clients-patrons. The most usual way of hiring a medieval painter was recruiting him for permanent service in the client’s court. There is an abundance of such examples in the GDL. In the 16th- the early 17th centuries, the best masters usually stayed at the sovereign’s court and were often also given commissions by other noblemen close to the sovereign. However, in the 17th century, individual noblemen started inviting painters from abroad as well. In the 17th-18th centuries, there were quite a few fairly skilled painters who arrived to the GDL independently. The contracts made with clients formed the basis for the freelancing painters. The artist’s creative freedom usually depended on the client – on his aesthetic education and ambitions. Highly skilled painters would show the most distinct artistic ambitions.