Tarp buvimo ir rodymo: režisūrinis Yanos Ross metodas ir spektaklio "Apmąstant omarą" atvejis

LTStraipsnyje tiriamas Yanos Ross spektaklio „Apmąstant omarą“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2023) kūrybinis procesas susitelkiant į režisierės metodą, jos požiūrį į dramaturgiją ir santykį su aktoriais. Šio kūrybinio proceso metu Ross prisiėmė ir režisierės, ir dramaturgės vaidmenis, kuriuose jaučiama Bertolto Brechto įtaka. Brechto režisūrinė-aktorinė susvetimėjimo / atsiribojimo efekto (Verfremdungseffekt) vizija svarbi Ross kūrybai norint vaidybą paversti mąstymo, o ne išgyvenimo forma, tačiau Ross žengia toliau nei XX a. teatro režisierius, siūlydama kitokias susvetimėjusios vaidybos formas, nes šiuolaikiniame teatre ir pats aktorius dažnai tampa tyrėju, kurio užduotis – nebe suvaidinti, o papasakoti personažą. Kūrybinio „Apmąstant omarą“ proceso metu su visais aktoriais Ross dirbo vienodai, nesileisdama į konkrečius aktorinės (iš)raiškos ar griežtos režisūrinės vizijos nurodymus, o veikiau siūlydama aktoriams dialogą. Aktoriai sukūrė ne tik skirtingus personažus, bet ir intuityviai vadovavosi skirtingais metodais. Straipsnyje aptariamas kūrybinis Ross metodas dirbant su aktoriais, analizuojami jos režisūriniai sprendimai ir aktorių kuriami vaidmenys. Tyrimo metodu pasirinktas repeticijų stebėjimas ir režisūrinių-aktorinių sąveikų fiksavimas bei surinktų duomenų interpretacija. Raktažodžiai: įsikūnijimas, Verfremdungseffekt, atsiribojimas, pasakojantis aktorius, pasakotojas, personažas, Bertoldas Brechtas, Yana Ross, Davidas Fosteris Wallace’as.

ENThe article analyses the creative process of Yana Ross’s theatre production Considering the Lobster (based on David Foster Wallace, Lithuanian National Drama Theatre, 2023). It focuses on the director’s methods, her approach to dramaturgy, and her communication with the actors. While working on the production, Ross had been engaged both as director and playwright. Ross’s theatrical language is influenced by Bertolt Brecht, and the article draws on Brechtian insights. Brecht’s directing-acting vision of the alienation/distancing effect (Verfremdungs-effekt) is important for Ross, who aims at transforming acting into a form of thinking rather than experiencing. However, Ross goes further than Brecht by proposing various forms of alienated acting, because in contemporary theatre, the actors themselves often become researchers whose task is no longer to act but to narrate a character. While creating Considering the Lobster, Ross worked with all the actors in the same way, without being guided by specific acting method or a strictly determined director vision, but rather by offering a dialogue. As a result, actors not only created different characters but also intuitively followed their own different methods. The article discusses Ross’s method of working with actors, analyses her directing strategies, and the actors’ roles. Observation of rehearsals, recording of director-actor interactions, and the interpretation of the collected data were chosen as research methods for this article. Keywords: embodiment, Verfremdungseffekt, alienation, narrator, character, Bertolt Brecht, Yana Ross, David Foster Wallace.