Liaudies menas muziejuose ir parodose

LTLiaudies menas ir muziejai bei parodos - problema sudėtinga ir prieštaringa1 . Ji atsirado tada, kai liaudies menas tapo kolekcionavimo objektu, įgijo meninės vertybės statusą. Visuotinai žinoma ir naujausiuose teoriniuose darbuose pabrėžiama, kad liaudies meno vertė priklauso nuo jo ryšių su gyvenimu, nuo to, kokią praktinę vietą jis gauna tame gyvenime, pirmiausia turint galvoje ryšius su kaimo aplinka, jos žmonėmis. Liaudies meno dirbinys, pakliuvęs į muziejų, nutraukia tuos ryšius, jis atsiduria jam nebūdingoje situacijoje, izoliuojamas nuo natūralios aplinkos. Pradėdamas savo naują, muziejinį gyvenimą, toks dirbinys kartu įgyja ir naujų savybių, tam tikros autonomijos, jis tampa lyg ir savaime vertingas. Palaipsniui tartum išryškėja dirbinio meninė vertė, iš buitinio objekto jis virsta stebėjimo, žiūrėjimo, gėrėjimosi, estetinio išgyvenimo objektu. Tokia vidinė liaudies meno kūrinių funkcionavimo transformacija ir lemia palaipsniui besikeičiančius muziejų ir liaudies meno ryšius. Liaudies menas, buriamas muziejuose, reiškiasi dvejopai. Pirmiausia jis - liaudies atmintis, kūrybos, jos matomų, apčiuopiamų formų išlaikytojas dabarčiai ir ateičiai. Muziejai - svarbiausia vieta ir galimybė kūriniui išlikti. Antra - liaudies menas ne tik praeities išlaikytojas, bet ir aktyvus šiuolaikinio kultūros proceso dalyvis ir kaip meninė vertybė, bendraujanti su žiūrovais, ir kaip pavyzdys, tradicijos tesėjas, šiuolaikinio dailininko ir liaudies meistro auklėtojas (p. 184).