"Oppressed nations" in the Baltic: dynamics of the discourse during the Soviet period

LTStraipsnyje analizuojama lietuvių išeivijos kultūrinio elito, politinių aktyvistų bei Lietuvoje likusių pogrindininkų veikla bei gilinamasi į „pavergtos tautos“ diskursą. Kūrėjų sąjungos gali būti tiriamos kaip įtakingas Sovietinės struktūros elementas; jos galėjo padaryti įtakos kiekvieno tapytojo, kompozitoriaus ar rašytojo statusui, remti menininkus kūrybinio proceso metu bei užtikrinti, jog kūrėjai laikytųsi socialistinio realizmo principų. Kūrėjų sąjungos ir kitos Sovietų organizacijos turėjo pakankamai įrankių ir galios, kad įjungtų vietos intelektualus ir kultūrinio elito narius į sovietizacijos procesą. Naujasis „pavergtos tautos“ diskursas aktyviai įjungia bei naudoja senuosius „pavergtosios tautos“ diskurso elementus: įtraukdamas tuos pačius kultūrinių procesų dalyvius jis apsunkina ankstesniojo tradicionalizmo ir/ar sovietinio modernizmo kritikos pozicionavimą; ima sklisti naujos tradicijos ir nauji simboliai. Svarbus šiame procese buvo poetas Justinas Marcinkevičius: jo kūryba cituota Sąjūdžio metu bei skanduota masinėse demonstracijose; poetas parėmė vienos svarbiausių knygų apie lietuvius tremtyje leidimą – ji taip pat tapo „pavergtos tautos“ naratyvo ašimi. Galiausiai, apie 1989 m. naujasis „pavergtųjų lietuvių“ naratyvas tapo rutina. Nurodoma, jog tuo pačiu metu vyko kova tarp skirtingų diskursų, todėl kartais disidentai nenorėjo pripažinti Sąjūdžio lyderystės. Daroma išvada, kad besikeičiančiame pasaulyje išsireiškimas „pavergtoji tauta“ buvo tiesiog praktinės naudos duodantis įrankis, atitikęs visuomenės bei vietinių elitų lūkesčius.

ENThe article analyses the actions of Lithuanian emigration cultural elite, political activists and those that have stayed underground and examines the discourse of "the enslaved nation". Creator unions can be examined as an influential element of the Soviet structure; they were able to affect a status of every painter, composer or writer, support artists during their creative processes and ensure that the creators followed the principles of socialist realism. Creator unions and other Soviet organizations had enough tools and power to add local intellectuals and the cultural elite to the process of Sovietization. The new discourse of "the enslaved nation" actively uses the old discourse elements of "the enslaved nation": it complicates the criticism positioning of the previous traditionalism and/or Soviet modernism by making the same participants of the cultural processes join; new ideas and symbols start to spread. Poet Justinas Marcinkevičius was very important in this process: his works were quoted during mass demonstrations; the poet supported the publishing of one of the most important books about Lithuanians in exile - it has also become the key of the narrative about "the enslaved nation". Finally, the new narrative of "the enslaved nation" has become part of the routine at around 1989. It is noted that at the same time a fight between different discourses took place, therefore, dissidents did not want to acknowledge the leadership of the Movement. A conclusion is made that in the changing world, the expression "the enslaved nation" was simply a practical tool that met the expectations of society and the local elite.