LTStraipsnyje analizuojama 1939 m. spalio 10 d. Lietuvos ir Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos sutartis, kuri, nepaisant jos reikšmingumo ir rimtų padarinių, ilgą laiką nesulaukė deramo Lenkijos tyrėjų dėmesio. Straipsnyje aptariami du skirtingi sutarčių su SSRS projektai. Viena sutartis buvo susijusi su Vilniumi ir šio regiono aneksija. Kita – su savitarpio pagalba ir kariniu bendradarbiavimu. Publikacijoje svarstomas pastarosios sutarties turinys ir Lietuvos diplomatijos pastangos nelygiavertėje kovoje. Sutartis neišvengiamai lėmė Lietuvos valstybės suvereniteto pažeidimą, jos teritorijoje buvo sutelktos užsienio kariuomenės pajėgos. 1939 m. kovo 22 d. Lietuva buvo priversta pasirašyti sutartį su Vokietija dėl Klaipėdos krašto perdavimo Trečiajam Reichui. SSRS jau buvo sudariusi dvi sutartis su vokiečiais ir pabrėžė draugiškus santykius. Todėl pagrindinė rezoliucija dėl karinių bazių Lietuvoje negalėjo būti traktuojama kitaip, kaip Lietuvos nepriklausomybės pažeidimas, pavaldumo Sovietų Sąjungai manifestacija. 1939 m. spalio 10 d. sutartis – esminis įvykis, dėl kurio buvo prarasta Lietuvos nepriklausomybė. Lietuvos vyriausybė buvo bejėgė pasipriešinti Sovietų Sąjungos sprendimams. Lietuvą rytinėje pusėje saugojusi Antroji Lenkijos Respublika jau neegzistavo, o kitos Baltijos šalys išgyveno tokią pačią krizę, kaip ir Lietuva. Tai, kas įvyko, buvo vokiečių ir sovietų susitarimas bei pasidalijimas įtakos sferomis.