Retorika ir melas: sovietinės tarybos, lageriai ir ritualai

LTStraipsnyje gretinamos retorikos, poetikos, logikos bei propagandos funkcijos ir aptariamas retorikos santykis su politiškumo ir melo reiškiniais. Aiškinamas retorikos ir melo santykis, parodoma melo ontologija ir jos kultūriniai pavidalai: falsifikavimas, imitavimas ir t. t. Apibrėžiamas būtinas žmogaus raidai dinamiškas melo, tiesos ir kritikos santykis. Jį aptariant praplečiama Theodoro Adorno ir Maxo Horkheimerio „apšvietos dialektikos“ samprata. Straipsnyje parodoma, kad skirtingų melo kultūrų (tai įvairiausių tropų ir žanrų raida) atveriamos alternatyvos, kuriama interesų įvairovė yra būtina politiškumo sąlyga. Kita sąlyga yra realus, o ne partijos kontroliuojamas viešumas. Straipsnyje teigiama, kad Sovietų Sąjungai buvo būdingas kvazipolitiškumas, o realus politiškumas išliko marginalijose. Totalinė ir propagandinė tiesos ir mokslo imitacija nepaliko vietos nei kūrybiniam melui, nei jo kritikai, nei socialinei ir humanitarinei tiesos raidai. Aptarus kvazipolitiškumo sampratą, vėlesnė retorika aiškinama naudojant tokius modelius: stalinizmo ekstatinės konspiratologijos, Nikitos Chruščiovo instrumentinio kasdienybės milinarizmo bei Leonido Brežnevo ritualinio formalizmo. Specialiai analizuojami sovietinio aplinkraščio ir nomenklatūrinio dvigubo kalbėjimo fenomenai. Pagrindiniu melo retorikos analizės pavyzdžiu pasirinktas „tarybų“ klausimas. Teigiama, kad bolševikinės Lenino tarybos, o vėliau ir pavadinimas Tarybų Sąjunga falsifikavo tarybų turinį ir siekinius. Atitinkamai melo retorikos linkme transformavosi ir kitos, pavyzdžiui, „socialistinio lagerio“ sąvokos. Taip pat aptariama keletas retorikos pavyzdžių: vagysčių, spekuliacijos ir biurokratizmo kritikos. Straipsnyje melas aiškinamas kaip būtina žmogaus mąstymo, jo vaizduotės, metaforiškumo, žaismo, marginalijų naudojimo funkcija, bet taip pat įvardijami melo retorikos perviršio, totalitarizmo pavojai.Straipsnyje parodoma, kaip retorinės melo patirtys įsiskverbia į šiandienos Rusijos ir Lietuvos diskursus, įskaitant tarybų, stovyklų supratimą. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Falsifikacija; Melas; Metaforiškas mąstymas; Politiškumas; Propaganda; Retorika; Socializmo lageris; Tarybos; Tiesioginis veiksmas; Utopija; Councils; Direct action; Direct actions; Falsification; Lie; Metaphorical thinking; Political activity; Propaganda; Rhetoric; Rhetorics; Socialist campus; Utopia.

ENThe article presents a comparison of the functions of rhetoric, poetry, logic, propaganda and corresponding Soviet examples. The relationships between rhetoric, public and political lies are discussed. The article analyses the ontology of the lie and its cultural forms: falsifications, imitations, fabrication, etc. A dynamic proportion between public lie, truth, and critique is necessary for the development of the human being. Discussion of the changing proportion makes it possible to enlarge the conception of the "dialectics of enlightenment", or the ideas of T. Adorno and M. Horkheimer. Different cultures of a lie, varieties of genres, opening of alternatives, and creation of a multiplicity of interests are necessary conditions for political lies. Another condition for a political lie is real publicity but not under the control of the party. The article maintains that a quasi-political lie characterises the Soviet Union, where the real politics exists only in the margins. Totalitarian imitations of truth and science did not leave room for creative lies, nor for their critique, or for the development of a social or humanities-orientated truth. For the analysis of Soviet quasi-political rhetoric, three models were used: Stalinist ecstatic conspirology, N. Khrushchev’s instrumental milinarism of everyday life, and L. Brezhnev’s ritual formalism. Special attention is paid to the Soviet circular and to the nomenclature’s phenomenon of double-speaking. "Soviets" – or councils, were chosen as the main example of the rhetoric of the lie. It is maintained that Bolshevik’s or Leninist soviets and the title "Soviet" Union falsified the content and seeking of councils. The article juxtaposes early workers’ understanding of the functions of the soviet as an autonomous institution of self-government and direct actions, and the development of their skills and experiences.Contemporary theories of direct action are criticized because less attention is given to the political aspects and play of a lie, truth and critique. Other concepts, for example, the "socialist campus" acts in the corresponding way as "soviets". Other rhetorical examples are also discussed in the article: speculation, bureaucracy, etc. The lie is explained as a necessary condition of human beings’ thinking: for imagination, for metaphoric or parabolic acceptance of the world, for games and art. In totalitarian states, the live lie exists on the margins and helps many people to survive. However, in totalitarian hegemonic discourses, all narratives are presented as truth and this indeed is the biggest lie, because it is absent of free critique and alternatives. The article compares Soviet practices of the lie with contemporary Russian and Lithuanian public discourses. [From the publication]

• Revoliucijos morfologija ir idėjos trajektorijos / Gintautas Mažeikis. Acta historica universitatis Klaipedensis. 2016, t. 32, p. 15-37.
• The Rhetorical impact of polylingualism employed by Lithuanian politicians on Facebook / Eglė Gabrėnaitė, Skirmantė Biržietienė. Respectus philologicus. 2022, Nr. 42 (47), p. 11-23.