Dar kartą apie nekonkuravimo susitarimus Lietuvos darbo teisėje
LTŠiame straipsnyje autorius analizuoja darbuotojo ir darbdavio sudaromus susitarimus, pagal kuriuos darbuotojas įsipareigoja kurį laiką po darbo sutarties pasibaigimo nekonkuruoti su darbdaviu, tai yra nedirbti darbdavio konkurento įmonėje, nesteigti ar nedalyvauti su buvusiu darbdaviu konkuruojančiame versle. Apžvelgęs nekonkuravimo susitarimų reglamentavimo apraiškas Lietuvos teisės aktuose, autorius daro išvadą, kad tokie susitarimai nėra numatyti, nors teisės doktrinoje ir būta bandymų civilinės teisės normose įžvelgti darbo sutarties šalių galimybę juos sudaryti. Teismų praktika taip pat nelinkusi tokius susitarimus pripažinti prieštaraujančiais teisei, nors tvirtesnių argumentų ir nepateikiama. Autorius mano, kad vieno kurio santykio aspekto nesureguliavimas imperatyvių teisės normų gausioje teisės šakoje automatiškai turi būti laikomas spraga, kurią galima užpildyti pagal teisės ar įstatymo analogiją. Apžvelgęs užsienio teisės normas ir praktiką, autorius daro išvadą, kad valstybės skirtingai šiuos susitarimus kvalifikuoja. Jo nuomone, tokie susitarimai turi būti vertintini kaip neatsiejama darbo sutarties dalis, todėl jų teisėtumas ir pagrįstumas vertintini per darbo teisės normų prizmę. Siekiant surasti pusiausvyrą tarp darbdavio teisėtų interesų apsaugos ir darbuotojo konstitucinės teisės pasirinkti darbą ar užsiimti veikla, yra būtini įstatymų leidėjo žingsniai nekonkuravimo susitarimų įteisinimui, kaip kad ir buvo padaryta panašias teisines tradicijas turinčiose valstybėse. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Darbo sutartis; Nekonkuravimo sąlyga; Labour contract.
ENThe author of the article analyzes contracts, concluded between employers and employees, according to which the employee undertakes not to compete with the employer for a certain period of time after the termination of the contract, i. e. not to work in a company, competing with the former employer, not to launch and not to participate in a business competing with the former employer. Upon overviewing the phenomena of regulation of non-competing agreements in the legal acts of Lithuania, the author draws the conclusion that such agreements are not foreseen although in the legal doctrine there have been attempts to envisage the possibility of the parties to the employment contract to conclude such agreements in the norms of the civil law. The courts practice is also not inclined to recognize such agreements as conflicting to the law although no stronger arguments are provided. In the author’s opinion the failure to regulate a certain aspect of the relation must automatically be considered a gap in the plentiful branch of imperative legal norms, which gap could be filled according to a law analogy. Upon overviewing foreign legal norms and practice the author draws the conclusion that different countries qualify such agreements differently. In the author’s opinion such agreements must be evaluated as an integral part of the employment contract, therefore their legitimacy and justification are valued in terms of norms of the labour law. In order to find a balance between the protection of legal interests of the employer and the constitutional right of the employee to choose a job or be engaged in the activities, the legislator must take steps for the purpose of legitimation of non-competition agreements, as has been done in the states, having similar law traditions.
