Marksizmas, ideologijos kritika, sociokritika

LTMarksizmas, ideologijos kritika, sociokritika sudaro itin platų ir šakotą literatūros metodologijų lauką, kurio centrinis objektas ir subjektas yra homo socialis. Šių metodologijų šerdis – marksistinė filosofija; sociokritika ir ideologijos kritika, turėdamos teisėtų pretenzijų į teorinį savarankiškumą, sykiu laikytinos morenomis bei postmoderniomis marksistinės kritikos modifikacijomis. Būdamas ir mokslo disciplina, ir filosofijos srovė, ir ideologija, marksizmas pretendavo į universalią mokslinę metodologiją, kol XX a. panašių (nesėkmingų) pretenzijų nepradėjo reikšti loginis pozityvizmas, semiotika ar struktūralizmas. Patyrusios daugybę transformacijų ir reanimacijų, XXI a. literatūrologinį diskursą marksistinės idėjos pasiekia kaip įvairialytis, dažnai neatpažįstamai pakitęs, tačiau gyvybingumo neprarandantis metodologinis instrumentarijus. Lietuvoje marksizmas kol kas pirmiausia suvokiamas kaip dogmatizuota socialinė-filosofinė doktrina ir asocijuojasi su regresyvia ideologija. Vakarietiškos kultūrologinės marksizmo įžvalgos, turėjusios didžiulį poveikį XX a. humanistikos raidai, tebėra intelektualinio intereso nuošalėje, nerasdamos galimybės būti kūrybiškai plėtojamos, tūlo literato akiai jos atrodo negeistinos svetimybės. Tačiau straipsnio autoriaus nuomone, marksistinės prieigos tiesiog siūlyte siūlosi teoriškai neapsisprendusiai, su gyvenimo praktika nebesuspėjančiai šiandienos kritikai. Tad sociokritinių pjūvių bei apibendrinimų poreikis tampa vis akivaizdesnis.Reikšminiai žodžiai: Marksizmas; Ideologijos kritika; Sociokritika; Literatūros sociologija; Marxism; Sociocriticism; Sociology of literature.

ENMarxism, the critique of ideology and social criticism form a particularly large and diverse field of literature methodologies, the central object and subject of which is the homo socialis. At the core of these methodologies is the Marxist philosophy. While social criticism and the critique of ideology have reasonable claims to theoretical independence, they must nevertheless be regarded as the moraines and the post-modern modifications of the Marxist critique. Being a scientific discipline, a philosophical approach, and an ideology, Marxism claimed to be the universal scientific methodology until the similar (unsuccessful) claims were made by logical positivism, semiotics and structuralism in the 20th century. Having experienced a number of transformations and reanimations, the Marxist ideas come to the discourse of the 21st-century literature studies as a miscellaneous and often unrecognisably mutated but still vital inventory of methodological instruments. In Lithuania, Marxism is still primarily understood as a dogmatised social-philosophical doctrine and associates with a regressive ideology. The western Marxist insights in cultural studies which had enormous influence on the evolution of the humanities in the 20th century remain stranded on the margins of intellectual interests without the possibility of creative development. The article argues that Marxist approaches are simply begging to be used in the theoretically undetermined and outdated contemporary criticism. The need for socio-critical incisions and generalisations is becoming more and more apparent.