LTStraipsnyje apžvelgiama Vilniaus ir Lvovo reikšmė bei statusas lenkų socialinėje ir istorinėje sąmonėje. Abu šie miestai priklausė taip vadinamiems Lenkijos kresams – Lenkijos valdomoms rytinių ir šiaurės rytinių pakraščių žemėms. Jie buvo svarbūs egzilyje gyvenusiems lenkams, taip pat lietuviams ir ukrainiečiams. Gili šių miestų praeitis, sukurti mitai ir kiti ypatingi įvykiai abu šiuos miestus apgobė mitine aura. Pirmojo pasaulinio karo įvykiai ir politinės bei karinės kovos sudarė sąlygas naujoms šių miestų legendoms kurtis. Su Vilniumi ypač tampriai buvo susijusi Tautos vado – Józefo Piłsudskio – asmenybė. J. Piłsudskio idėjas ir Lenkijos politiką rytuose formavo tam tikri sentimentai Vilniui, o ne konkrečios istorinės žinios apie Vilnių ir Lietuvą. Legendinis Lvovo statusas susiformavo 1918 m. lapkričio 1–21 dienomis įnirtingų mūšių metu. Kovos buvo pakankamai dramatiškos, kad taptų lenkų patriotinės tradicijos dalimi. Tai sukrėtė lenkus, įvykius jie suvokė ne tik Lvovo, bet ir visos Galicijos tragedijos kontekste. Rytinių kresų mitologija išlieka daugelio įtampų, konfliktų, provokacijų, dirglumo ir daugelio kitų dalykų, kurie lemia subjektų kaimynystę, šaltiniu. Tačiau tai vis tiek negelbsti, siekiant apibrėžti lenkų–lietuvių ir lenkų–ukrainiečių santykius. Taigi sunku atsakyti į klausimą, ar galėjo anuomet būti sukurta Lenkija be šių dviejų pasienio miestų.