LTStraipsnyje nagrinėjamas santykių tarp stačiatikių bažnyčios ir nepriklausomos Lietuvos ir Latvijos valstybių po Pirmojo pasaulinio karo stiprinimas. Aptariami bažnyčios ir valstybės santykiai apskritai, pabrėžiant, kad juos visada komplikuoja skirtingas religinis ir pasaulietinis diskursai, kai religiniu požiūriu dieviškasis įstatymas yra aukščiau už valstybės įstatymą. Pažymima, kad stačiatikių bažnyčia Rusijos imperijoje po pirmojo pasaulinio karo buvo radikaliai reorganizuota. Akcentuojama, kad naujų struktūrų, ypač Maskvos patriarchato, įvedimas buvo svarbus šalims, esančioms už tuometinės Sovietų Sąjungos, o tokios tada buvo Baltijos šalys. Konstatuojama, kad kiekvienoje iš šių šalių stačiatikių bažnyčios restruktūrizacija ir santykių su tuometine politine valdžia normalizacija vyko skirtingai. Pažymima, kad į stačiatikių bažnyčią jaunos nacionalinės valstybės iš pradžių žiūrėjo įtariai, kaip į imperinės valstybės instituciją. Abiejose valstybėse vyskupai buvo išrinkti 1921 metais ir abiem teko sunkiai kovoti, kad jų bažnyčia būtų teisiškai pripažinta. Atskleidžiama, kad antiortodoksinių nuotaikų skleidėjai ir pagrindiniai stačiatikybės kritikai buvo katalikų bendruomenės atstovai. Parodomas nuosaikesnis protestantų požiūris į stačiatikybę. Konstatuojama, kad lūžis įvyko, kai 1923 metais dalis buvusios Lietuvos metropolijos teritorijos buvo gražinta Konstantinopoliui kaip Lenkijos Ortodoksų Bažnyčia ir 1925 metais jai suteikta autokefalija. Reziumuojama, kad kai pravoslavų bažnyčia Lietuvoje ir Latvijoje buvo pripažinta, ji rado bendrą kalbą su abiejų valstybių pasaulietine valdžia.
ENThe February Revolution of 1917 changed relationship between the Orthodox Church and Independent Lithuania and Latvia, as it enabled the church to act freely outside of state control. It did not hesitate to call an All-Russian Church Council - a so-called Sobor, which gathered in Moscow in August 1917. Its sessions officially continued until September 1918, but after the Bolshevik revolution, none of its decisions could be implemented. In fact, only one decision was wholly implemented, namely the re-establishment of the Patriarchy, with Archbishop Tikhon (Bellavin), formerly Archbishop of Vilnius and all Lithuania becoming Patriarch. Patriarch Tikhon was now the arbiter of all unresolved canon law issues within the Russian Orthodox Church, especially since the Sobor did not manage to implement any further decisions due to Soviet persecution. This included the question of reorganising the Orthodox Church structures in the areas no longer part of Russia, such as Lithuania and Latvia.