Antikinio "kinematografo" statusas ir kritika Gilles'io Deleuze'o kino filosofijos projekte

LTSavo kino filosofijos projekte Gilles’is Deleuze’as gina kiną nuo Henri Bergsono, naudodamasis paties Bergsono pasiūlytomis vaizdinio-judėjimo ir vaizdinio-laiko sąvokomis. Klaidingą judėjimo įsivaizdavimą Bergsonas vadino „vidiniu kinu“ - procedūra, kuria atskiros kvazi-momentinės nuostatos prikabinamos prie sąmonės gelmėse aptinkamo abstraktaus tapsmo. Tokia tapsmo, kaip vidinio kino, interpretacija su tam tikromis variacijomis būdinga tiek klasikinėms filosofinėms teorijoms, tiek kasdienėms nuostatoms. Štai kodėl, keldamas tikslą apginti kiną nuo Bergsono, Deleuze’as turi ginti jį ir nuo implicitinės klasikinės filosofijos kritikos. Šiame tekste, remiantis Zenono ir Platono nuostatomis, rekonstruojamas galimas antikinis kino vaizdinys. Parodoma, kaip išskleisdamas Platono olos metaforą, antikinį „kinematografą“ į psichikos plotmę perkelia Jeanas-Louis Baudry. Pirmieji Deleuze’o kūrinio Kinas 1: vaizdinys-judėjimas puslapiai interpretuojami kaip konceptuali pastanga reabilituoti kiną bei nubrėžti demarkacinę liniją, skiriančią šiuolaikinį kiną nuo antikinio „kinematografo“ ir jo galimų išplėtimų. Pagrindiniai žodžiai: Platono olos alegorija, antikinis „kinematografas“, vaizdinys-judėjimas.

ENIn his film philosophy project, Gilles Deleuze defends cinema against Henri Bergson by using Bergsonian notions of movement-image and time-image. Bergson names the false understanding of movement and becoming by the slogan of ‘internal cinematograph’, which appears to be a procedure of stringing snapshots of passing reality on abstract becoming inside us. The interpretation of becoming as internal cinematograph takes part, slightly modified, in various theories of classical philosophy or in everyday attitudes. That is why, aiming to defend cinema against Bergson, Deleuze has to defend it against the implicit critique of classical philosophy. The article analyzes the notions of Zeno and Plato and reconstructs the eventual image of ancient cinematograph. It demonstrates how Baudry, by interpreting Plato’s allegory of the cave, transports the ancient ‘cinematograph’ into the realm of psyche. The article explores the first pages of Cinema 1: The Movement-Image as the conceptual task to rehabilitate cinema and draw a demarcation line that would separate cinema from ancient cinematograph and from its possible continuations. Keywords: Plato’s allegory of the cave, ancient ‘cinematograph’, movement-image.