LTRemdamasis Šiaulių Kryžiaus kalno pavyzdžiu, autorius bando aptarti simbolių gyvybingumo ir jų konfliktų prasmę. Autoriaus nuomone, Kryžių kalną reikėtų aiškinti kaip kompleksinę simbolinę organizaciją, kur ir pats kalnas yra gyvas simbolis, ir atskiri jo elementai rodo savo specifinį gyvybingumą. Pažymima, kad simbolio mirtis reiškia, jog jis tampa paprasčiausiu ženklu, nebegalinčiu organizuoti ir palaikyti specifinių emocionalių-prasminių būsenų, iš kurių kyla konkreti kultūra, ritualai, elgesys, tikėjimai. Pabrėžiama, kad Kryžių kalnas yra apibrėžto tikėjimo ir mentaliteto atspindys. Autoriaus nuomone, keičiantis ritualinėms tikėjimo formoms, transformuojantis mentalitetui, Lietuvai vis labiau įsitraukiant į Europos kultūrinį ir religinį kontekstą, keisis ir Kryžių Kalno konfigūracijos. Autorius įžvelgia šio proceso pavojus, konstatuodamas, kad tai kelia pavojų ir kalno gyvybingumui, ir jo istoriškumui, nes anksčiau kalno problemos buvo sprendžiamos stichiškai, ir tą sprendimą garantavo vienalytis katalikiškas tikėjimas. O dabar, visuomenei vis labiau struktūruojantis, fragmentuojantis, atvirėjant, senieji problemų sprendimo būdai nepateisinami, nes tik vienos grupės mentaliteto atspindėjimas arba visiškai laisvas visų mentaliteto grupių atspindėjimas kiekvienu atveju tik didina konfliktus. Todėl autorius reziumuoja, kad kaip ir kiekvienas gyvas paminklas, ir šis kalnas reikalauja ir nuoseklių studijų, ir operacinio, institucinio valdymo, o Kryžių kalno statusas ir konfigūracijos keičiasi ir privalo keistis.Reikšminiai žodžiai: Konfliktai, Kryžių kalnas; Simboliai; Simbolių konfliktai; Tikėjimai; Beliefs; Conflicts; Symbols; Symbols, symbols conflict; The Hill of Crosses.