The Problem of the Reinvention of Practices in I. Stengers’ Thought

LTŠį tyrimą motyvuoja neoliberalios šiuolaikinio meno sferos neatsargumas ekologinės krizės atžvilgiu, kurį įžvelgti skatina meno istoriko T. J. Demos pastebėjimai apie dar 2012 m. vykusią dOCUMENTA(13) parodą. Svarstant apie praktikų galimybes, disertacijoje klausiama, kokią konceptualią reikšmę sprendžiant įvairius šiandieninius etinius, estetinius, politinius ir aplinkodairinius iššūkius, gali turėti belgų mokslo filosofės Isabelle Stengers praktikų ekologijos projektas. Jis siūlo sujungti tai, ką, anot Stengers, Platono valstybė atskyrė – „žmogiškuosius reikalus“ (praxis) ir „daiktų organizavimą-gamybą“ (technē). Stengers perspektyva kviečia permąstyti vyraujančią pomarksistinę kritinių praktikų sampratą, perkeliant dėmesį nuo etikos prie ekologijos: nuo individualių praktikų etikos klausimo prie tarpusavio priklausomybe paremtų santykių kūrimo ekologijos. Tokia praktikų ekologijos ir jų perkūrimo būtinybės koncepcija sietina su Félix’o Guattari „naujosios estetinės paradigmos“ idėja. Stengers interpretacija kelia iššūkį įprastesnėms Guattari etinės-estetikos sampratoms meno teorijoje, linkusioms ją sieti arba su moderniuoju disensusu arba su instituciniu konsensusu, reliacine estetika ir dalyvaujamojo meno formomis. Stengers ir Guattari ekologiniai projektai, ieškantys trečiosios, politinio konsensuso galimybės, leidžia praktikų perkūrimo projektą matyti pirmiausiai kaip nestabilaus ir afektyvaus pokyčio klausimą; taigi, neišvengiamai užduodantį greta kylančius pažeidžiamumo ir atsakomybės klausimus. Reikšminiai žodžiai: Isabelle Stengers, Felix Guattari, praktikų ekologija, Naujoji estetinė paradigma, afektyvi mimezė.

ENThis research is motivated by the neoliberal contemporary art sphere’s indifference to the ecological crisis, prompted by art historian T. J. Demos’ observations on the dOCUMENTA(13) exhibition in 2012. Considering the possibilities of practices, the thesis asks what conceptual relevance the Belgian philosopher of science Isabelle Stengers’ project of ecology of practices can have in addressing a range of today’s ethical, aesthetic, political and environmental challenges. It proposes to bring together what, according to Stengers, Plato’s state separated: ‘human affairs’ (praxis) and ‘the management-production of things’ (technē). Stengers’ perspective invites us to rethink the prevailing post-Marxist conception of critical practices, shifting the focus from ethics to ecology: from the ethics of individual practices to the ecology of interdependent relationship-making. This conception of the ecology of practices and the urgency of their reinvention can be associated with Félix Guattari’s idea of a “new aesthetic paradigm.” Stengers’ interpretation challenges the more conventional understandings of Guattari’s ethico-aesthetics in art theory, which tend to tie it to modern dissensus or institutional consensus, relational aesthetics, and participatory art forms. Stengers’ and Guattari’s ecological projects, which seek a third possibility of political consensus, allow us to see the attempt at the reinvention of practices primarily as a question of unstable and affective change, thus inevitably posing the attendant questions of vulnerability and responsibility. Keywords: Isabelle Stengers, Felix Guattari, ecology of practices, new aesthetic paradigm, affective mimesis.