Lietuvas rezija (1970-1990). Galvenās tendences

Collection:
Mokslo publikacijos / Scientific publications
Document Type:
Knygos dalis / Part of the book
Language:
Latvių kalba / Latvian
Title:
Lietuvas rezija (1970-1990). Galvenās tendences
Keywords:
LT
Teatras; Režisūra; Sovietmetis
EN
Theatre; Theatre directing; Soviet period
Summary / Abstract:

LTXX a. VIII–X deš. yra ypatingas laikotarpis Lietuvos teatro istorijoje, susijęs pirmiausia su garsiuoju režisierių trejetu – Jonu Vaitkumi, Eimuntu Nekrošiumi ir Rimu Tuminu. Kita vertus, to meto teatro bumas buvo dar tam tikra pasipriešinimo režimui išraiška (meninė ir socialinė). Lietuvos teatras instinktyviai priešinosi realybės falsifikavimui, ir tam tiko tuomet itin pamėgtos sąlyginės temos bei formos. Lietuvos teatrui dar Pirmosios Respublikos laikais būdinga istorinės temos (Vidūno, Maironio, Vinco Krėvės, Balio Sruogos, Vinco Mykolaičio-Putino dramos). Nuo VII deš. tai tapo Lietuvos teatro dominante ir šiuo aspektu skyrėsi nuo teatro raidos Latvijoje ir Estijoje. Buvo pastatytos Juozo Grušo „Herkus Mantas“ ir „Barbora Radvilaitė“, Justino Marcinkevičiaus „Mindaugas“, „Katedra“, „Mažvydas“. Vertinant retrospektyviai matyti, kad istorinės praeities aktualinimas poetinių simbolių ir Ezopo kalba buvo susijęs su saviraiškos laisvės siekiu, tiksliau, tai mėginimas laisvės trūkumą kompensuoti vizualiais poezijos simboliais, išsakant tai, kas žodžiais anuomet negalėjo būti pasakoma. Šio „metaforų teatro“ iškiliausia figūra tapo režisierius Eimuntas Nekrošius. Bet tai teatro kryptis, bendra ir Daliai Tamulevičiūtei, Jonui Vaitkui, Rimui Tuminui, Gyčiui Padegimui, Sauliui Varnui. Visi jie režisūrą studijavo Rusijos aukštosiose mokyklose, tačiau rusų teatro tradicija Lietuvos teatre suvešėjo netikėta meninės išraiškos laisve.

ENThe seventies – nineties of the 20th century were a special period in the history of Lithuanian theatre, first of all relating with the following three famous directors – Jonas Vaitkus, Eimuntas Nekrošius and Rimas Tuminas. On the other hand the theatric boom of the period was a certain expression of resistance to the regime (both artistic and social). Lithuanian theatre instinctively resisted the falsifying of the reality and the conditional subjects and forms, which were very popular during the period, were very suitable for the purpose. Historical subjects were characteristic of Lithuanian theatre already during the times of the First Republic (plays by Vidūnas, Maironis, Vincas Krėvė, Balys Sruoga, Vincas Mykolaitis-Putinas). Starting from the sixties the said subject became predominant in Lithuanian theatre, thus making its development different from that in Latvia and Estonia. Juozas Grušas’s “Herkus Mantas“ and “Barbora Radvilaitė“, Justinas Marcinkevičius’s “Mindaugas“, “Katedra“ and “Mažvydas“ were staged. In retrospect one can notice that updating of historical past by employing poetic symbols and the language of Aesop was related to the strivings for freedom of self-expression, to be precise, that was an attempt to compensate the lack of freedom with visual poetic symbols, expressing what could not be possibly expressed by words at the time. The most prominent figure of such “theatre of metaphor” became director Eimuntas Nekrošius. However such a direction of theatre was also characteristic of Dalia Tamulevičiūtė, Jonas Vaitkus, Rimas Tuminas, Gytis Padegimas and Saulius Varnas, all of whom studied theatre direction at Russian higher educational institutions, however the Russian theatric tradition in Lithuanian theatre flushed with the unexpected freedom of artistic expression.

ISBN:
9984-38-114-5
Subject Area:
Permalink:
https://www.lituanistika.lt/content/572
Updated:
2018-10-21 23:22:37
Metrics:
Views: 10