Veridiction in opera: opera and the object of value in it

LTStraipsnyje analizuojami įvairūs operos raiškos lygmenys. Opera traktuojama kaip nuolatinis judėjimas ir vertybių transformacijų procesas. Vertybių sistema siejama su prasmės struktūra. Operos teatras yra sudėtingas sinchroninių ir diachroninių struktūrų darinys. Straipsnyje analizuojama Broniaus Kutavičiaus opera „Lokys“ (2005), sutelkiant dėmesį į vedybų sceną ir jos stilistinę raišką. Nuodugniai tyrinėjamas operos antrasis veiksmas, aktorinės erdvės ir detalių savitumas. Chronologinė operos diskurso analizė atskleidžia personažų įvairovę, veiksmo, įvykių, laiko ir erdvės simbolinius ženklus. Tyrimas pagrįstas E. Tarasti, A. J. Greimo ir G. Genette’o analitiniais ir semiotiniais metodais. Antrais veiksmas yra tarsi operos epilogas, kurio įvykius jungia vientisa dramaturginė orkestro linija. B. Kutavičiaus operos „Lokys“ antrojo veiksmo analizė liudija apie sudėtingą operos pasakojimo sistemą, kurią sudaro tiek žodiniai, tiek muzikiniai sluoksniai. Tyrimas atskleidžia skirtingus operos tekstinės struktūros sluoksnius, kurie interpretuojami pagal semiotinio kvadrato artikuliacijas. Analizėje išskirti paviršiaus ir giluminiai pasakojimo struktūros sluoksniai, specifiniai operos atlikėjų ir veikėjų vaidmenys. Opera analizuota chronologiškai; atskiros scenos tyrinėtos, atsižvelgiant į skirtingą jų išraiškos pobūdį. Sintagminė pasakojimo grandinės analizė (vadovaujantis J. Lotmano ir E.Tarasti metodais) atskleidžia operos naratyvui būdingas ekspresyvias muzikines raiškas.