Sejmy nadzwyczajne w dziejach polskiego parlamentaryzmu
LTStraipsnyje svarstomas ekstraordinarinių seimų fenomenas Lenkijos parlamentarizmo istorijos kontekste, atsiremiant į Saksų dinastijos atstovo Augusto III laikų (1733–1763) seimo darbo praktiką. Aptariamos ekstraordinarinių seimų sušaukimo priežastys ir jos aiškinamos pagal vadinamųjų Henriko Valua artikulų teisinę bazę. Pagal Henriko artikulus, Seimui charakteringas vientisumas, jie nebuvo klasifikuojami į tipus, tuo metu jie nebuvo skirstomi į paprastus ir ekstraordinarinius. Jeigu būtų susiklosčiusi kitokia praktika, beveik visi skubos tvarka sušaukti seimai turėjo būti ekstraordinariniai. Ekstraordinarinis seimas buvo ne vieną kartą sušauktas nusižengiant bendram seimų įstatymui. 1590–1591 m. konstitucija numatė griežtą seimo darbo trukmę. 1637 m. buvo uždrausti ekstraordinariniai seimai. Vienintelė išimtis numatyta valstybėje susiklosčiusios sudėtingos situacijos atveju, tuomet būtų leista sušaukti 6 savaičių trukmės seimą, prabėgus 2 metams po paskutiniojo seimo. Viena seimų paleidimo priežasčių buvo objektyvus negalėjimas priimti įstatymo, kuris leistų valdovui sušaukti neeilinį seimą, todėl liko galimybė tik pasikliauti sukurtos Senato tarybos institucijos veiksmais. XVIII a. II pusėje Seimo pasiuntiniai Henriko artikulus interpretavo pagal poreikį, nutoldami nuo tikrojo jų turinio ir esmės. Teisės suvokimo dviprasmiškumas ir jos interpretavimo sunkumai bei per ilgą laiką sukaupta praktinė patirtis lėmė klaidingą ekstraordinarinių seimų genezės suvokimą Lenkijos parlamentarizmo procese.
