Skaitymo strategijos

LTStraipsnyje aptariami išeivijos kritiko Rimvydo Šilbajorio metodologiniai principai. Šilbajorio straipsniai apie sovietinės Lietuvos literatūrą buvo autoritetingiausias jos vertinimas cenzūros nekontroliuojamoje spaudoje. Ieškodamas meninės tiesos, kritikas vengė tiesioginio ezopinės kalbos iššifravimo, kad nesuteiktų įkalčių prieš režimui nepalankius kūrėjus. Rašydamas apie prozą, Šilbajoris pasitelkia moralinės tiesos sampratą. Pasak jo, „tikrovė yra tai, kas turi moralinę vertę visažmogiškoj dvasinėj plotmėj, o fantazija arba melas – tai, kas jos neturi“. Poetiniam avangardui priskiriami poetai, sukūrę naują poetinę kalbą, kurios nepriėmė nei režimą ginantys ideologai, nei konservatyvūs tradicionalistai. Metodologinės Šilbajorio nuostatos išgrynintos straipsniuose, įėjusiuose į paskutiniąją jo knygą – Poezijos skaitymai. Ištrūkus Lietuvai iš totalitarizmo imperijos ir išnykus perskyrai tarp to, kas kuriama Lietuvoje ir išeivijoje, keičiasi kritiko retorika. Literatūrai keliamas klausimas „apie galutinį tikrovės pobūdį ir jos prasmę“. Bandydamas suvokti nevienareikšmę poetinio teksto visumą, Šilbajoris ieško atitikmenų tarp garso ir prasmės, juslių ir sąvokų, negrįžtamojo laiko, pasireiškiančio ritmu, ir grįžtamojo mitinio laiko. Tačiau jo analizės neišsitenka standartinio struktūralizmo rėmuose. Jis kalba apie „poeziją anapus vilties“, apie pasikeitusią visatą, kai humanistinė Vakarų kultūra žuvo drauge su žmogui priešiškomis diktatūromis, valdžiusiomis prieš ir po Antrojo pasaulinio karo. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Lietuvių išeivijos literatūros kritika; Sovietinės literatūros vertinimas; Struktūralizmas; Rusų formalizmas; Tekstų interpretacija; Rimvydas Šilbajoris; Lithuanian literary criticism in exile; Evaluation of the Soviet literature; Structuralism; Russian formalism; Interpretation of texts.

ENThe article discusses methodological principles of Rimvydas Šilbajoris, an emigrant critic. Articles by Šilbajoris about the Soviet Lithuanian literature were the most authoritative evaluation thereof in the uncensored press. The critic avoided direct deciphering of the Aesopian language not to give evidence against authors not favoured by the regime. When writing about prose, Šilbajoris uses the concept of moral truth. According to him, “truth is what has moral value in the all-human spiritual space and fantasy or lie is what does not have it”. Poets creating a new poetic language not accepted by the regime-favouring ideologists or conservative traditionalists are attributed to poetic avant-guard. Methodological principles of Šilbajoris are elaborated on in articles included in his last book – Poezijos skaitymai (Poetry Readings). After Lithuania broke away from the totalitarian empire and disappearance of the partition between what was created in Lithuania and in emigration, the critic’s rhetoric changed. Literature was questioned “about the terminal nature and meaning of the reality”. Trying to understand the ambiguous integrity of a poetic text, Šilbajoris looks for equivalents between sound and meaning, feelings and concepts, irreversible time manifested in rhythm and reversible mythical time. However his analysis still remains within standard structuralism. He speaks of “poetry beyond hope” and about the changing universe while the humanitarian culture of the West perishes together with human-unfriendly dictatorships in power before and after the Second World War.