LTRecenzijoje aptariamas 2001 m. A. Anušausko sudarytas ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro išleistas straipsnių rinkinys "The Anti-Soviet Resistance in the Baltic States" (Antisovietinė rezistencija Baltijos šalyse), kuriame publikuoti Lietuvos, Latvijos ir Estijos tyrinėtojų straipsniai (V. Brandišausko, N. Gaškaitės-Žemaitienės, A. Streikaus, J. Starkausko, T. Szaroto, J. Ciganovso, T. Noormetso, H. Strodso, M. Laaro ir kt.). Knygą sudaro 3 dalys, kiekviena jų skirta vienai iš Baltijos šalių. Straipsniuose svarstomos 1940–1941 m. antisovietinio sukilimo ir antinacinės rezistencijos, sovietinio teroro, žvalgybos, NKVD, MVD, MGB temos. Analizuojamas Katalikų bažnyčios vaidmuo, stiprinant pasipriešinimo dvasią, nagrinėjamas Bažnyčios ir sovietinio saugumo struktūrų santykis. Aptariamas Lietuvos aktyvistų fronto vaidmuo. Keliamas partizanų ryšio su Vakarais klausimas, svarstomas partizaninio karo fenomenas ir jo reikšmė. Visus tekstus vienijantis bruožas – tikrovės aprašymo kalba. Tarpukario Baltijos šalių istorijoje nesiorientuojantis skaitytojas gali klaidingai suvokti, jog Latvija ir Estija buvo vienatautės valstybės, o Lietuvoje gyveno labai mažai žydų. Autoriai nemini Estijos rusų ir vokiečių, Latvijos rusų, žydų, vokiečių ir lenkų. Leidinyje ir daugiau netikslumų bei faktinių klaidų. Įžangoje nėra pateikiami Baltijos šalių gyventojų statistiniai duomenys ir jie nėra komentuojami, dėl to sudėtinga suvokti tikruosius Baltijos šalių demografinių nuostolių mastus. Knygoje nėra rodyklių ir kitų pagalbinių bibliografinių priemonių. Nepaisant kritikos šis leidinys reikšmingai papildo Vidurio Rytų Europos antikomunistinės istorijos tyrimus.