Šviesa ir tamsa Alfonso Nykos-Niliūno poezijoje: vizualumo aspektas

LTŠioje daktaro disertacijoje siekiama aprašyti vizualumo figūratyvinę raišką A. Nykos-Niliūno eilėraščiuose. Pirmojoje dalyje pažymimi lemtingi nušvitimo momentai (priešaušris, vidudienis) ir tęstiniai laikotarpiai (rytas, vakaras). Saulė – chaosą suvaldantis, erdvę struktūruojantis, su sakralumu siejamas šviesos šaltinis. Suvokimas, kad saulė taip pat paklūsta laikui, veikia subjekto savivoką – vėlyvosios poezijos nostalgiškose oneirinėse vizijose dažna skylančios saulės figūra, gęstančių spindulių motyvas. Dangus – ištuštėjusi erdvė be sakralumo ženklų, griuvėsiai, siaurinantys, o ne išplečiantys akiračio perspektyvą (karsto metafora). Antrojoje dalyje apžvelgiamos kelios labiausiai išplėtotos su kintančio intensyvumo šviesos metaforine raiška susijusios figūros. Galima išskirti šviesos veikiamus objektus: jos raiškos erdvę – ryškiomis spalvomis „degantį“ sodą, tamsos sklaidą kuriam laikui atitolinantį gęstantį žiburį ir subjektą į šviesos bei tamsos priešpriešos lauką įvesdinančią motinos figūrą. Kaip ir laikas, šviesa ėsdina, naikina daiktų paviršius, nuvargina žvilgsnį, sukelia persisotinimą reginiais. Motina subjekto akivaizdoje imituoja saulės teminį vaidmenį, išplečia vaiko galimybes ir padeda jam užmegzti pirmuosius intersubjektyvius santykius. Trečioji dalis skirta šviesos ir kūno santykiui – kaip kūno raiškos interpretaciją keičia kraštutiniai juslių veiklos sutrikimai – aklumas, anestezija ir sinestezija. Ketvirtojoje dalyje analizuojami ypatingi vizualumo atvejai – atspindžio ir skaidrumo efektai, kuriuos sukelia veidrodžio ir lango figūros. Penktojoje dalyje tiriamas verbalinio ir vizualinio meno santykis. Darbo rezultatai trumpai apibendrinami išvadose.

ENThis thesis seeks to describe figurative expression of visuality in A. Nyka-Niliūnas’ poems. In the first part, the author underlines decisive moments of illumination (before dusk, noon) and continuous periods (morning, evening). The sun is a source of light controlling chaos, giving structure to space, connected to sacral dimension. Understanding that the sun also obeys time affects subject’s self-awareness: in nostalgic, oneiric visions of the late poetry, one often comes across the figure of broken sun, the motive of extinguished rays. The sky is an emptied space devoid of sacral signs, the rubble that narrows rather than expands horizon’s perspective (a casket metaphor). In the second part, the author reviews several figures most developed in terms of metaphorical expression of light of changing intensity. One can distinguish objects affected by light: the space of its expression – a garden “burning” in bright colours, a waning lantern that postpones for a certain time the advance of darkness and the figure of mother, who brings the subject into the confrontation field of lightness and darkness. Much as time, light devours, destroys surfaces of things, wears out a sight, leads to an overdose of views. Mother in the presence of the subject imitates a thematic role of the sun, she extends child’s possibilities, and helps him to establish first inter-subjective relations. The third part is devoted to relation between lightness and body: how interpretation of body expressions is changed by extreme failures of sensations – blindness, anaesthesia, and synaesthesia. In the fourth part, the author analyzes special cases of visuality: the effects of reflection and transparency caused by mirror and window figures. The fifth part is devoted to examination of relation between verbal and visual art.