Sunkiai narpliojamas "Šuns mazgas" : recenzija

RinkinysMokslo publikacijos / Scientific publications
Publikacijos rūšisRecenzija / Book review
KalbaLietuvių kalba / Lithuanian
AntraštėSunkiai narpliojamas "Šuns mazgas"
Kita antraštėDifficult to unravel "Dog’s Knot”
AutoriaiVanagaitė, Gitana
LeidinyjeŠiaurės Atėnai . 2006, Nr. 20, p. 9
Recenzuojama knyga: Šuns mazgas : apysakos / Vytautas Martinkus Viln 158 p
Reikšminiai žodžiai
LTApysakos; Esė; Postmodernizmas; Autobiografiškumas
Santrauka / Anotacija

LTStraipsnyje aptariama Vytauto Martinkaus knyga „Šuns mazgas“. Joje sudėtos dvi apysakos – „Šuo, kuris paliovė lojęs“ ir „Akių apgaulė, arba kaip išmokti piešti sapną“, turinčios įmantrias paantraštes, kurios implikuoja postmodernistinio rašymo žaidimo principą: visa tai, kas čia ir dabar yra sakoma, jau yra pasakyta, yra užrašyta, tik rašantysis, iš naujo reflektuodamas kultūros faktus, prasmes ir reikšmes, siūlo skaitytojui žaisti kartu ir, žaidžiant jau žinomomis prasmėmis, susidėlioti naujas. Knyga netikėta visai nauju Martinkui kalbėjimo būdu, stilistika. Šios Martinkaus apysakos yra aiškiai išgyvenusios postmodernistinę žanrų ir prasmių transformaciją. Postmodernistinė autoriaus laikysena ryški teksto vidinių prasmių generacijoje, pagrindinio veikėjo laikysenoje, jo santykyje su aplinka, savimi, kai nėra aiškaus atsakymo, kas yra kas, kas aš pats esu, to paties postmodernistinio žaismo esama ir formaliojoje knygos pusėje, tuo gražiai pavykusiu kelių kalbėjimo būdų, kelių žanrinių išeities taškų susipynimu. Abiejose apysakose labai svarbus yra autobiografinio pasakojimo kontūras, jis yra išeities taškas, pagrindas, tačiau teksto organizavime jis netampa dominuojantis: viršų ima laisva minties asociacija, refleksija, naikinanti įvykiu ar chronologija besiremiantį teksto organizavimą ir įteisinanti eseistinį kalbėjimo būdą. Ši eseistinė aktyvaus mąstymo dimensija, autoriaus atvirumas komplikuotai tiesos ir gyvenimo sampratai, šiandienos patirčiai, bandymas apmąstyti savąjį laikmetį ir žmogų jame nusveria autobiografinėmis patirtimis besiremiančius apysakų siužetus. [Iš leidinio]

ENThis article is a review of Vytautas Martinkus’ book “Dog’s Knot”. It consists of two stories: “The Dog who Stopped Barking” and “Trompe-l’oeil, or How to Learn to Draw a Dream”. They have clever secondary titles, which imply the play principle of postmodernist writing: all that is said here and now is said, written down, but the author invites the reader to play along in giving new reflection to the cultural facts, meanings and values, using play to derive new meaning from the old facts. The book is unexpected in terms of Martinkus’ new manner and stylistics. These stories of Martinkus have clearly undergone post-modernist genre and meaning transformation. The author’s post-modernist stance is clear in its generation of inner meanings in the text, in the attitude of the principal character, his links with the world surrounding him, and himself, while there is no clear answer as to who is who, what I am myself. The book’s post-modernist play is also evident in the formal side of the book, in terms of the nicely executed mélange of styles of speaking, and multiple genre departure points. In both stories the autobiographical contour of the narrative is a departure point, a basis, but in the organisation of the text it does not become dominant: priority goes to free association of ideas, reflection, which overrides any organisation of the text based on order of events or chronology, validating the essayist style of narrative. This essayist dimension of active thinking, the author’s honesty in dealing with the complicated concepts of truth and life, of daily experience, the attempt to comprehend one’s own era and its people, all outweigh the autobiography-based story lines.

ISSN1392-7760
Mokslo sritisLiteratūrologija / Literary Studies
Nuoroda į įrašą https://www.lituanistika.lt/content/5670
Atnaujinta2020-03-05 17:36:30
Metrika Peržiūros: 1