Postkomunistinės visuomenės atmintis ir amnezija

LTUžsibrėžus diagnozuoti esmingesnes pastarųjų metų socialinio būvio problemas, tektų išskirti keistą bendruomeninio tapatumo, socialinio solidarumo ir kolektyvinės atminties eroziją, kuri vis labiau ryškėja Lietuvoje. Socialinės atminties problema buvo reikšminga visais laikais, tačiau gyvybiškai svarbi tapo sovietmečiu, kai režimas, naudodamas galingus prievartos ir kontrolės mechanizmus, stengėsi pakeisti praeitį, perkurti istoriją pagal savo ideologinę programą ir pažangos viziją. Pasitelkus socialinę inžineriją, tautinis tapatumas turėjo būti per keletą kartų pakeistas nauju sovietiniu tapatumu, kurio pagrindas - ištikimybė „pažangiausiai" pasaulyje komunistų partijai ir jos vertybėms. Taikytos labai įvairios tautinio tapatumo niokojimo formos - nuo šiurkščių, drastiškų (fizinis naikinimas, įkalinimas, tremtis, disidentų persekiojimas ir t.t..), iki (ypač vėlesniais sovietinio režimo dešimtmečiais) subtilesnių, netgi rafinuotų (naujų istorijos versijų kūrimas ir diegimas, „internacionalinių" vertybių skiepijimas pasitelkiant švietimo įstaigas, cenzūruojamą žiniasklaidą, visuomenines organizacijas, meną ir kitus masinės propagandos instrumentus. [Iš straipsnio, p. 51]

• Collective memory: the choices and the nature of representations of the past in "Sąjūdžio žinios" 1988-1989. Darbai ir dienos. 2013, t. 60, p. 117-135.
• Istorinės atminties išsaugojimo problema. Rankraštinis paveldas Lietuvos kultūroje ir istorinėje atmintyje. Panevėžys: Amalkeros leidyba, 2006. P. 37-41.
• Leonardo Andriekaus tapatybės klausimas: išeivis, tremtinys ar pabėgėlis?. Logos (Vilnius). 2011, 67, p. 124-131.
• Question of Lithuanian diaspora identity: analysis of Leonardas Andriekus’ case. Socialiniai mokslai. 2012, Nr. 1 (75), p. 52-57.