An Illusionary independence of major trends in the standardization of lithuanian: the example of Kalikstas Kasakauskis (1792-1866)

LTKalikstas Kasakauskis buvo kunigas, lietuvių kalbos gramatikos „Kałbrieda Leżuwio Ziamaytiszko“ (1832) ir dar bent penkių lietuviškų knygų apie religiją ar alkoholio vartojimą autorius. Straipsnyje aptariamos lietuvių kalbos norminimo aplinkybės Kaliksto Kasakauskio (~1792–1866) akimis. Tuo metu lietuvių kalba net nebuvo norminė kalba, tačiau pastangos ją standartizuoti buvo akivaizdžios dar Mažosios Lietuvos laikais. Straipsnyje siekiama parodyti, kad K. Kasakauskis galėjo mąstyti savarankiškai ir siekti norminti kalbą. Jau pats gramatikos parašymo faktas sako, kad K. Kasakauskis norėjo susisteminti, sunorminti lietuvių kalbą. Atidesnė analizė parodo, kad jis vis tik rėmėsi tuo metu populiariomis idėjomis apie kalbos normas. Kitais žodžiais tariant, 19-ojo amžiaus pradžios kalbos norminimo idėjos aiškiai atsispindėjo K. Kasakauskio suvokime. Daroma prielaida, kad nors K. Kasakauskis greičiausiai jautėsi turintis labai individualų ir savarankišką požiūrį į lietuvių kalbos norminimą, jo nuomonė tebuvo tiriamojo laikotarpio svarbiausių idėjų atspindys. Jis tiesiogiai negalėjo lemti kalbos norminimo proceso. Jaunystėje, iki gramatikos publikavimo, K. Kasakauskis rėmėsi ir palaikė lietuvių kalbos norminimo aukštaičių tarmės pagrindu idėjas, o vėliau, po 1859-ųjų iki savo mirties, jis kardinaliai pakeitė savo nuomonę ir pradėjo rašyti knygas žemaičių tarme. Tokiam pasikeitimui nemažai įtakos turėjo vyskupas Motiejus Valančius, kuris pats būdamas žemaitis, puoselėjo šnekamajai tarmei artimą rašytinę lietuvių kalbą. Straipsnio autoriaus nuomone, K. Kasakauskio pasikeitimas buvo nulemtas Lietuvos žemaičių vyskupijoje dominuojančių idėjų.