LTEksperimentinė fonologija kaip atskira fonologijos šaka atsirado eksperimentinės fonetikos, eksperimentinės psichologijos ir fonologijos teorijos sandūroje. Tyrimu siekiama patikslinti fonemų identifikavimo metodą. Tarmės aprašomos identifikuojant fonemas ir jų variantus. Jei žodyje vienas garsas pakeičiamas kitu ir garsų seka ar visas žodis tampa nesuprantamu ar turinčiu kitokią prasmę, tokie garsai yra skirtingos fonemos. Tačiau tokius rezultatus gali patvirtinti tik nepriklausomas tikrintojas, atstovaujantis tam tikrą tarmę. Į eksperimentą įtraukiamas asmuo, kalbantis tam tikra tarme, kad tiksliai identifikuotų fonetinius ar fonologinius reiškinius, kurie nežymiai skiriasi, bet yra suvokiami ir interpretuojami skirtingai. Nepriklausomas tikrintojas analizuoja fonetinius kvazihomonimus, kurie vienas nuo kito skiriasi tik vienu garsu ir turi skirtingas leksines arba gramatines reikšmes. Straipsnio autorius yra atlikęs apie 50 eksperimentų su asmenimis, kalbančiais šiaurės panevėžiečių ir normine lietuvių kalba. Visgi eksperimentinė komutacija, turėjusi išspręsti kontraversiškiausius fonologinius lietuvių ir kitų kalbų klausimus, nedavė patikimų rezultatų, kadangi audiciniuose eksperimentuose dirbtinai pabrėžiamos tos kalbos ypatybės, kurios natūralioje kalboje nepasitaikytų. Be to, eksperimentams atlikti reikia daug laiko, nes nepriklausomo tikrintojo vaidmeniui sudėtinga rasti asmenis, kalbančius tam tikra tarme. Taip pat tokių nepriklausomų tikrintojų apmokymas, instruktavimas gali paveikti tyrimo rezultatus. Straipsnyje aprašomos ir kitos aplinkybės apsunkinančios tokius eksperimentus.