1863-1864 metų sukilėlių tikslai

• Lietuvių kalba / Lithuanian
• Rusų kalba / Russian

LTSukilimai prieš svetimųjų valdžią buvusiose Abiejų Tautų Respublikos žemėse, patekusiose į Rusijos imperiją, kildavo kiekvieną kartą, kai tik užaugdavo karta, nemačiusi ankstesnio sukilimo nuslopinimo. Kas 30-40 metų patriotiškai nusiteikusios visuomenės grupės su ginklu rankoje sukildavo prieš svetimuosius. Taip buvo 1794, 1830, 1863 ir 1905 m. Tad 1863-1864 metų, arba, kaip sakoma lenkiškoje tradicijoje, Sausio sukilimas yra tik vienas iš daugelio kovos su pavergėjais epizodų „ilgajame XIX šimtmetyje". Tuo pat metu tai ir labai svarbi lūžio data. Lietuviai ir lenkai šiame sukilime paskutinį kartą kartu kovojo su bendru priešu, o vėlesniame šimtmetyje dažniau ginklus nukreipdavo vieni į kitus nei į bendrą priešą. Sukilimui buvo rengtasi keletą metų. Naujajam Rusijos carui Aleksandrui II įžengus į sostą ir Rusijos imperijoje prasidėjus vadinamajai atšilimo epochai, susidarė palankesnės sąlygos įvairioms visuomenės grupėms viešai reikšti savo siekius. 1861 m. pavasarį, sekant Lenkijos Karalystės pavyzdžiu ir su ja solidarizuojantis, Lietuvos miestuose prasidėjo religinės-patriotinės demonstracijos, ypač gausios minint Liublino unijos metines. Kūrėsi dvi politinės srovės, skirtingai įsivaizdavusios kelius, turinčius atvesti į laisvę: konservatyvusis sparnas, arba „baltieji", kurie prioritetą teikė deryboms su carine valdžia, o prasidėjus sukilimui - Vakarų valstybių intervencijai; ir radikalesnioji grupė, arba „raudonieji", puoselėję plačią socialinių reformų programą ir prioritetą teikę masiniam ginkluotam sukilimui. [Iš teksto, p. 27]