LTXX a. antrojoje pusėje literatūros kritikos darbuose pradėta kalbėti apie lietuvių romano „renesansą“. Vienas įdomiausių to meto prozos atnaujintojų - Icchokas Meras. Straipsnyje analizuojami bendrieji I. Mero prozos naratyvo elementai su aiškiais laiko ir erdvės santykiais. Pagrindinis dėmesys skiriamas prozos kalboje pasireiškiantiems poetinės kalbos elementams: tam tikrose teksto vietose atsirandančiai ypatingai, labiau poezijai nei prozai būdingai kalbos garsinei struktūrai, į poetines metaforas išaugantiems įvaizdžiams. Išnyksta įprastas prozai naratyvas, fiksuojantis įvykius laike ir erdvėje, kur veikia psichologiškai motyvuoti charakteriai, adresato-teksto-adresanto santykis imamas grįsti sugestyvia emocija. I. Mero prozoje šie santykiai pakeičiami netiesiogine emocija, būdinga poezijai, o ne prozai. Daroma išvada, kad rašytojas ne visada paiso žanrinės klasifikacijos, eksperimentuoja su kalbos foninėmis struktūromis ir tekstų kompozicijų modeliais, ieškodamas naujų naratyvinių strategijų.
ENThe second part of the twentieth century has been defined by Lithuanian literary critics a Renaissance of the Lithuanian novel. Icchokas Meras has had an important influence on this process of the novel genre revival. This paper analyses the common modes of Meras's prose narration with clear time and space relations. The focus of analysis is on the ways that phonic structures characteristic of the poetic language are imposed on the traditional prosaic narrative modes. The usual mode of prose narration with the characteristics of fixed time and space relations, psychologically motivated characters, and neutral addresser-text-addressee relations disappears. In Meras's prose, these relations are substituted with an implicit emotion which is characteristic of poetry rather than prose. The conclusion is that Meras's writing defies generic classifications, experiments with the phonic structures of language and with compositional patterns of texts thereby exploring new narrative strategies.