Antikinės kalbos L. Valkūno ir A. Dambrausko korespondencijoje

LTStraipsnyje analizuojami antikinių kalbų (lotynų ir senovės graikų) vartojimo atvejai dviejų VDU klasikinės filologijos absolventų, Antano Dambrausko ir Leono Valkūno, laiškuose, rašytuose daugiausia sovietmečiu ir apimančiuose beveik penkis dešimtmečius. Sovietmečiu, kai bendravimas, ypač laiškais, negalėjo užtikrinti privatumo, šių kalbų vartojimas jiems suteikė galimybę išplėsti perduodamos informacijos prasmes, išsaugoti intelektinį savitumą ir paryškinti perduodamas mintis. Tyrime išskiriamos trys pagrindinės Antikos kalbų vartosenos kategorijos: pavienės frazės, tiesioginės citatos iš Antikos autorių ir originalūs lotynų kalba parašyti sakiniai. Aptariama, kada ir kokiais atvejais šios raiškos formos veikė kaip Ezopo kalbos mechanizmai, leidę perteikti mintis, suprantamas tik laiško autoriui ir jo adresatui. Be to, nagrinėjami atvejai, kai minėtos kalbos buvo vartojamos kitais tikslais, pavyzdžiui, siekiant išreikšti užuojautą ar pagarbą, kartu suteikiant jausmų raiškai autentišką humanistinį skambesį. Straipsnis taip pat atskleidžia antikinių kalbų reikšmę sovietinės Lietuvos intelektualams, išsilavinimą įgijusiems nepriklausomoje Lietuvoje, bei jų kultūriniam identitetui, rodo pastangas puoselėti europinę kultūrą esant sudėtingoms istorijos aplinkybėms. Reikšminiai žodžiai: Leonas Valkūnas, Antanas Dambrauskas, sovietmetis, Ezopo kalba, antikinės kalbos, kores pondencija.

ENThe article analyzes the use of ancient languages (Latin and Ancient Greek) in the correspondence of Antanas Dambrauskas and Leonas Valkūnas, spanning nearly five decades. During the Soviet era, when communication ‒ especially through letters ‒ could not ensure privacy, these languages became a subtle means for them to add layers of meaning to the information they conveyed, show their intellectual distinctiveness, and emphasize their ideas. The study identifies three main categories of the use of ancient languages: isolated phrases, direct quotations from ancient authors, and original sentences written in Latin. It examines when and in what cases these forms of expression functioned as mechanisms of Aesopian language, allowing the transmission of messages understandable only to the letter’s author and its recipient. Additionally, it analyzes instances where these languages were used for other purposes, such as expressing condolences or respect. The article also highlights the significance of ancient languages in shaping the cultural identity of Soviet-era Lithuanian intellectuals who had received their education in independent Lithuania, revealing their efforts to preserve the classical culture under challenging historical circumstances. Keywords: Leonas Valkūnas, Antanas Dambrauskas, Soviet era, Aesopian language, ancient languages, correspondence.

• Ezopo kalba kaip semiotinis mechanizmas. Tarp estetikos ir politikos: lietuvių literatūra sovietmečiu. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2015. P. 289-311, 499-500.
• Ezopo kalba kaip teorinė sąvoka, arba kaip mums kalbėti apie sovietmečio literatūrą. Metai 2007, 5, 102-103.
• Ezopo kalba. Sovietmečio lietuvių literatūra: reiškiniai ir sąvokos. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2019. P. 261-273.
• Ezopo kalba: turinio nušalinimas, visuomeninė stereotipija, tekstinė esatis. Acta Academiae Artium Vilnensis 2014, 73, Sovietmečio kultūros tyrimai : aktualijos ir perspektyvos, 141-156.
• Ezopo kalbos prielaidos ir formavimasis sovietinėje Lietuvoje. Genocidas ir rezistencija 2016, 2 (40), 68-85.
• Nevienareikšmės situacijos: pokalbiai apie sovietmečio literatūros lauką. Vilnius : Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2015. 567 p.
• Stovėję po medžiu? Lietuvių inteligentijos elgesio strategijos sovietmečiu. Vilnius : Lietuvos istorijos institutas, 2021. 375 p.