Über die Bildung von kultureller Identität einer Nation

LTStraipsnis skirtas tautinės tapatybės problemoms. Nagrinėjami S. Šalkauskio, A. Maceinos, J. Girniaus darbai šia tema. Atkreipiamas dėmesys, kad dažnai lietuvių tautinės tapatybės ir kultūros tyrinėtojai remiasi S. Šalkauskio mintimi apie lietuvių kultūrą, kad ši esanti Vakarų ir Rytų kultūrų sintezė, Rytams priskiriant iracionalumą ir pasyvumą, o Vakarams – racionalumą ir valią. Pažymima, kad nacionalinės kultūros pagrindas yra daugybė viena kitą turtinančių įvairių tautų kultūrų. Konstatuojama, kad jų sąveikia veikia traukos ir atmetimo principu. Atskleidžiama vadinamųjų mažųjų ir didžiųjų kultūrų, esančių geografiškai arti viena kitos, sąveika. Autoriaus teigimu, daugybė tyrinėjimų patvirtina faktą, kad ne tik mažosios kultūros yra veikiamos didžiųjų, bet ir atvirkščiai. Autoriaus manymu, visos kultūros yra tarsi viena ekosistema, kai vienos kultūros išnykimas daro neatitaisomą žalą visoms kitoms kultūroms. Pastebima, kad esama pavojaus, jog didžioji kultūra absorbuos mažąją, o šioji visomis išgalėmis stengsis įrodyti savo unikalumą ir gyvybingumą. Reziumuojama, kad ši sąveika sukuria būtiną, gyvybingą konfliktą, kuris generuoja varomąsias jėgas atsirasti naujoms kultūroms. Teigiama, kad kultūras niveliuojantys ir unifikuojantys procesai palieka neigiamus pėdsakus, tačiau žmogaus prigimtyje glūdi poreikis saugoti savo papročius, tradicijas, gyvenimo būdą, religiją ir gimtąją kalbą. Reziumuojama, kad kiekviena tauta yra pasaulio kultūros dalis, perimanti kitų kultūrų vertybes, o tai daryti ji galinti tik tada, kai šios vertybės perimamos ne mechaniškai, o kūrybiškai.