LTTai, jog imigracijos ir pilietybės politika tikslingai formuojama siekiant išsaugoti ir sustiprinti nacionalinės valstybės skiriamąsias ribas, nėra netikėta ar nauja praktika. Imigracijos politika pirmiausia reglamentuoja normas, kas turi teisę kirsti nacionalinės valstybės sieną, o vėliau, taikant integracijos ir pilietybės politikos instrumentus, joje pasilikti ir įsitraukti į politinę, kultūrinę, socialinę šalies bendruomenę. Šio straipsnio tikslas yra parodyti, jog XXI a. nepaisant fundamentalių pokyčių, kuriuos pirmiausia suponavo globalizacija ir padidėjęs žmonių mobilumas, sienos tarp valstybių dar ryškiau brėžiamos. Lietuvos imigracijos ir pilietybės politikos analizė atskleidžia, jog nacionaliniai valstybės interesai yra aukščiau pamatinių žmogaus teisių ir laisvių. Griežtas ir išimtinai etniškumu grįstas narystės, t.y. pilietybės, suvokimas tarptautinės migracijos kontekste reikalauja būti peržiūrėtas, o liberali demokratinė valstybė turėtų formuoti pilietybės politiką remdamasi įtraukimo, bet ne išskyrimo praktika.