LTŠis tyrimas skirtas apžvelgti evoliuciją idėjos, kuri pirmą kartą buvo suformuluota 1840 m. ir numatė laipsnišką, per savotišką uniją vykstantį Katalikų bažnyčios vakarinėse Rusijos imperijos gubernijose suliejimą su sinodine Stačiatikių bažnyčia. Autoriai, remdamiesi Rusijos, Lietuvos, Lenkijos ir Prancūzijos archyvų medžiaga, atskleidžia, kas įvairiu metu prisidėjo prie šio plano įgyvendinimo, ir analizuoja jo ryšį su tokiomis svarbiomis valdžios taikytomis priemonėmis vakariniuose imperijos pakraščiuose kaip 1839 m. įvykdyta Unitų bažnyčios likvidacija („susijungimas“) bei depolonizacijos ir rusifikacijos politika Vilniaus generalgubernatorystėje po 1863-1864 m. sukilimo. Į bendrąjį analizuojamos problemos kontekstą patenka konfesinė imperijos politika, savotiška ir gana ribota rusiškos patvaldystės religinė tolerancija, valdžios siekiai paveikti etnokultūrinę bei religinę gyventojų tapatybę, konfesijos keitimo sampratos.
ENThe book deals with the evolution of the idea, for the first time articulated in 1840, of a gradual union of the Roman Catholic Church in the Russian empire's western provinces with the Synodal Orthodox church. Marshalling new archival sources from Russia, Lithuania, Poland and France, the authors identify persons involved in the elaboration of this plan at its various stages and analyze its relationship to such principal undertakings of the imperial government in the empire's western borderlands as the abolition ("reunification") of Greek Uniate church in 1839 and the de-Polonizing and Russifying campaign in the Vilna (Vilnius) governor-generalship in the aftermath of the January uprising (1863-64). The general context of analysis embraces issues of confessional policy in the empire; the specific character of a rather limited religious toleration practiced by the Russian autocracy; the authorities' efforts to reshape ethno-national and religious identities among the population; and notions and visions of religious conversion.