Nauja sarbievistikos sudija
LTRecenzijoje aptariama 2011 m. išleista Živilės Nedzinskaitės knyga "Tepaliks kiekvienas šlovę po savęs...: Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus poetikos ir poezijos recepcija XVII–XVIII amžiaus LDK jėzuitų edukacijos sistemoje" (Senosios literatūros studijų serija). Monografijoje analizuojamas žymaus Baroko poeto ir literatūros teoretiko Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus (1595–1640) gyvenimas, kūrybinė ir pedagoginė veikla, jo poetikos, poezijos ir retorikos teorija. Pristatomi svarbiausi Sarbievijaus biografiniai faktai ir gausus kūrybinis palikimas: fundamentalūs retorikos, poetikos, mitologijos, filosofijos, teologijos veikalai, skaitytos paskaitos, pamokslai, kalbos, laiškai, eilėraščiai. Sarbievijus sekė Antikos lyriku Horacijumi, naujai ir savitai apmąstė iš antikinės literatūros perimtas įvairias temas, svarbiu šaltiniu laikė Bibliją. Dėl gausaus mokinių ir sekėjų būrio Sarbievijus laikytinas Vilniuje susiformavusios poetinės mokyklos pradininku. Atskleidžiama Sarbievijaus akumino teorijos recepcija jėzuitų edukacinėje sistemoje, parodomas Sarbievijaus įžvalgų tęstinumas spausdintuose retorikos veikaluose. Tiesioginiais Sarbievijaus sekėjais laikomi jėzuitai Mykolas Radau ir Jonas Kwiatkiewiczius. Itin nuodugniai monografijoje analizuojama jėzuitų profesorių paskaitų konspektuose išdėstyta epigramos teorija. Sarbievijaus kūryba (dažniausiai odės ir epigramos) buvo laikoma tam tikrų žanrų etaloniniu pavyzdžiu. Sarbievijaus poezijos sklaida ir interpretavimas Lietuvos, Lenkijos ir kitų Europos kraštų poezijoje turėtų tapti aktualiomis temomis tolesnėms sarbievistikos studijoms.
