Термины литовский и собственно литовский язык: «Предисловие» к «Постилле» М. Даукши в контексте славянской лингвистической традиции

LTStraipsnyje aptariami Mikalojaus Daukšos „Postilės“ (1599 m.) prakalbos vertime į lenkų kalbą „Przedmowa do czytelnika laskawego“ vartojami terminai „iȩzyk Litewski“ ir „Litewski iȩzyk“. Daukšos lenkiškos postilės vertimas metė iššūkį ir vietai, ir laikmečiui – Lietuvoje paplitusiai prestižinei lenkų kalbai jis kaip antipodą iškėlė gerokai žemesnį socialinį reitingą turinčią lietuvių kalbą. Prakalboje atsispindi XVI a. LDK kalbinė situacija. Daukšos prakalbos tekstas atveria fragmentą iš slavų kalbinės terminologijos istorijos, kuris glaudžiai siejasi su etnine LDK problematika. Straipsnyje aptariami XVII–XVIII a. slaviškuose šaltiniuose užfiksuoti termino „lietuvių kalba“ atvejai – atskleidžiama, kad autoriai turėję omeny slaviškas (baltarusių, ukrainiečių) kalbas, t. y. terminą „lietuvių kalba“ vartoję geografine teritorine prasme ir juo įvardiję kalbą, kuria kalbėjo LDK teritorijoje gyvenę žmonės. Net ir XX a. šaltiniuose pačioje Lietuvos teritorijoje užfiksuoti termino „lietuvių kalba“ paminėjimai slavų kalbų reikšme: „nasz jeżyk litewski“ – taip savo vietinę lenkų kalbą dar visai neseniai vadino Vilniaus krašto gyventojai. Visgi nekyla jokių abejonių, kad Daukša savo prakalboje terminu „lietuvių kalba“ ir jo variantais įvardina būtent lietuvių tautos kalbą. Tačiau galima daryti skirtį, kad pasakymas „lietuvių kalba“ skiriamas šia kalba kalbantiems etniniams lietuviams, o „mūsų lietuvių kalba“ – LDK gyvenantiems slavams, tarp kurių buvo įsitvirtinusi iki šių dienų stebima valstybės pavadinimo „Lietuva“ ir joje vartotos kalbos „lietuvių kalba“ terminologinė tradicija.