Lietuvos dvarai XIX amžiaus sukilimuose

LTPranešime aptariamas Lietuvos dvarų aktyvus ir pasyvus dalyvavimas 1830-1831 m. ir 1863-1864 m. sukilimuose. Dvarų vieta ir reikšmė sukilimuose pirmiausia siejama su dvarininkijos požiūriu ir laikysena sukilimų atžvilgiu. 1830-1831 m. sukilimas laikomas dvarininkijos politinės veiklos apogėjumi. Dvarininkijos dominavimas, nulėmęs sukilimo politinę programą ir jo tikslus bei taktiką, lėmė sukilimo galias ir negalias, jo pasiekimus ir trūkumus. Šis sukilimas beveik išimtinai rėmėsi dvarais: jų materialiniais ištekliais, žmogiškaisiais resursais, idėjine ir dvasine parama. Absoliuti dauguma sukilimo vadų buvo dvarininkai, žymi jų dalis buvo ir sukilėlių būriuose. Dvarininkų požiūris į 1863-1864 m. sukilimą buvo prieštaringas: priimtina buvo jo politinė programa, bet nepriimtina “raudonųjų” suformuluota socialinė programa (žemės suteikimas valstiečiams be išpirkos). Dėl to ir dėl kai kurių kitų aplinkybių dvarininkų dalyvavimas sukilime buvo menkesnis. Skirtingai nei 1830-1831 m. sukilime dvarininkai sudarė mažesnę dalį sukilimo vadovybėje ir mažumą tarp sukilėlių būrių narių. Dvarininkų parama sukilimui reiškėsi visų pirma per materialinę paramą (finansinę, maisto produktais, pašaru, arkliais, ginklais ir pan.). [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Rusijos imperijos tautinė politika; Sukilimai; Dvarai Lietuvoje.

ENThe report discusses the active and passive involvement of Lithuanian manors in the 1830-1831 and 1863-1864 uprisings. The location of manors and their importance during the uprisings is first of all associated with the landowners' attitude and position towards the uprisings. The 1830-1831 uprising is considered the apogee of landowners' political activities. The dominance of landowners determined political aspects, objectives and tactics of the uprising as well as its strengths and weaknesses, achievements and faults. This uprising was almost entirely based on manors: their tangible resources, human resources, ideological and spiritual support. An absolute majority of uprising leaders were landowners. Many of them were among the rebels. The landowners' attitude towards the 1863-1864 uprising was controversial: its political programme was acceptable, but a social programme formulated by the Red (allotment of land to peasants without compensation to the landlords) was unacceptable. Due to these and some other circumstances, the landowners were less involved in the uprising. Unlike in the 1830-1831 uprising, there were few landowners among uprising leaders as well as rebels. Landowners' support for the uprising first and foremost manifested itself through material support (financial support, food products, fodder, horses, weapons, etc.).