New seasons of hope and crisis

LTStraipsnyje aptariama Lietuvos teatro raida atkūrus nepriklausomybę. Sąjūdžio metais Lietuvos teatrai ištuštėjo. Žiūrovai išėjo į gatves, įsitraukė į istorijos kūrimo procesą. Teatrai prarado auditoriją, kuri iki tol skyrė ypatingą dėmesį teatrui. Sovietinio laikotarpio Lietuvos teatras ir literatūra leido žiūrovui pabėgti nuo kasdienybės. Teatre buvo išrasta ypatinga simbolinė ir metaforinė kalba. Pirmaisiais nepriklausomybės metais teatrai pradėjo grąžinti istorines skolas – susitelkė ties XX a. įvykiais, kurie buvo nutylėti. Pastatyti spektakliai pagal emigravusių rašytojų (A. Škėma, A. Landsbergis, K. Ostrauskas) kūrinius. Žiūrovai scenoje galėjo pamatyti politines asmenybes. Teatras susidomėjo klasikinėmis absurdo dramomis (A. Becketto, G. Ionesco ir H. Pinterio). Absurdo teatre menininkai ieškojo savo vietos pokomunistinėje visuomenėje. Sovietų režimo metai privertė mitologizuoti praeitį ir nekęsti dabarties. Ši tendencija atsispindėjo lietuvių dramoje. Lietuviškų pjesių trūkumas tapo viena svarbiausių teatro problemų. Kitas svarbus aspektas – mėginimas pertvarkyti valstybinius teatrus ir kilusios organizacinės problemos. Naujovių ieškančiame Lietuvos teatre savo statusą išlaikė didieji režisieriai – J. Vaitkus, E. Nekrošius ir R. Tuminas. Jų spektakliai užtikrino teatro meno gyvybingumą. Paminėtini ir naujos kartos režisieriai (G. Varną, V. J. Tūras, I. Jonynas ir O. Koršunovas). O. Koršunovas įkūrė savo teatrą, kuris įtvirtino naują, ironišką meno kalbą.