Vieux pruss. "lagno", lit. "jẽknos": apophonie radicale et formation hétéroclitique
LTIndoeuropiečių kalbose veiksmažodžių kaitybos paradigmoje paplitusi šaknies balsių apofonija. Baltų kalbos yra išskirtinė tyrimų sritis, kadangi jose išlikę šaknies balsių kaitybos pavyzdžių ne tik veiksmažodžių paradigmoje, bet ir daiktavardžiuose. Prūsų ir lietuvių kalbose kai kuriuose daiktavardžiuose kinta trys, kai kuriuose dvi balsės. Straipsnyje analizuojama žodžio „kepenys“ raida, siekiant rekonstruoti jo priešistorę ir atskleisti, ką baltų kalbos išsaugojo iš indoeuropiečių apofonijos. Darbe aptariamos baltiškojo daiktavardžio „kepenys“ formos lietuvių, latvių ir prūsų kalbose. Aiškinama žodžio etimologinė kilmė, semantiniai skirtumai. Keliama hipotezė, kad žodis paveldėjo indoeuropiečių kalboms būdingą šakninę apofoniją. Aptariami lingvistų (H. Eichnerio, R. S. P. Beekeso ir kitų) tyrimai šia tema. Apibendrinime teigiama, kad baltų žodžio „kepenys“ kaitybą grindžia ne vien tik fonetinės variacijos. Dera pripažinti, kad žodžio genezė veda į indoeuropiečių kalbų priešistorę, kuri skatina pritarti hipotezei apie senos paradigminės afonijos išsaugojimą baltų kalbose. Lyginamoji apofoninių šaknies alomorfų analizė atskleidžia, kad baltų kalbose įsitvirtino savita senosios apofoninės paradigmos forma. Indoeuropietiškąją paradigmą kalbininkai rekonstruoja skirtingai. Darbe pateikiamos naujos įžvalgos, patvirtinančios, kad lietuvių kalbos daiktavardžio „kepenys“ ištakose glūdi indoeuropiečių kalboms bendra apofoninė paradigma.
