Kristijonas Donelaitis im Kontext des Königsberger Jahrhunderts: Eine theologiegeschichtliche Lektüre
LTDarbas skirtas K. Donelaičio koncepcijai vadinamojo Karaliaučiaus šimtmečio – 18 a. miesto klestėjimo kontekste. Aprašomi K. Donelaičio mokslai Karaliaučiaus Katedros mokykloje ir Karaliaučiaus universitete, darant išvadą, kad K. Donelaitis savo kūrybinį kelią pradėjo Karaliaučiaus pietizmo aplinkoje ir jos buvo stipriai veikiamas iki pat gyvenimo pabaigos. Aptariama tuometinė Karaliaučiaus kultūrinė aplinka, joje veikę žymūs žmonės, ji lyginama su kitais Prūsijos miestais. Akcentuojamos patirtos K. Donelaičio kultūrinės įtakos. Išdėstoma pietistinė K. Donelaičio Dievo ir pasaulio tvarkos samprata. Daugiausia remdamasis K. Donelaičio poema „Metai“, autorius pateikia K. Donelaičio pasaulėžiūrinius principus. Didžiąja mokytoja K. Donelaitis laikęs gamtą, bet, anot autoriaus, nebuvo panteistas. Aprašydamas pedagogines K. Donelaičio aspiracijas, autorius teigia, kad kaip kunigas K. Donelaitis save laikė ir parapijiečių auklėtoju bei lavintoju, akcentuodavęs taupumą, protingą ūkininkavimą, saiko visame kame jutimą ir laikymąsi. Aprašoma, kad K. Donelaitis atstovavo tipiškam protestantiškam darbo etosui: darbą suprasdamas kaip būtinybę, pareigą ir atsakomybę. Tačiau kartu akcentuojama jo empatija sunkiai dirbantiems žmonėms. Pabrėžiama, kad K. Donelaičio socialinė kritika nebuvo revoliucinio pobūdžio: veikiau jis tikėjo anapusiniu išlyginančiu teisingumu, o šiame pasaulyje akcentus dėjo į laipsnišką jo kaitą socialinio teisingumo linkme, nepamiršdamas pridurti, kad dėl kai kurių savo bėdų kalti ir patys skurstantieji, jų charakteriai ir jų silpnybės bei nuodėmės.
