Духовный памятник Города в творчестве Онуте Нарбутайте

LTKokia šiuolaikinio meno vertė? Modernybės filosofai teigia, kad nepaisant šiuolaikinio meno sudėtingumo ir įvairovės, jis sudaro vienį, palyginus su chaosu ir tikrove. Meno vienis ir unikalumas tampa ypatingai svarbūs savo santykiuose su aplinka. Straipsnyje didžiausias dėmesys skiriamas Onutės Narbutaitės kūrybai. Aukštas intelektualinis jos darbų lygis nesunaikina kūrinių gyvos harmonijos. Kompozitorė yra atvira aplinkai ir yra jos sąmoningai ar nesąmoningai veikiama. O. Narbutaitės kūryba pasižymi muzikine perspektyva, autentiškumu, tikrumu, patikimumu ir tuo pačiu metu – tikslia logika, intelektualumu, muzikinės sampratos grynumu, stiliaus grožiu. Jos kūryboje sujungiamos tradicinės ir šiuolaikinės muzikinės kalbos bei formos priemonės. Išimtinai muzikinis šališkumas egzistuoja drauge su tradiciniu programiniu muzikos pobūdžiu, o konstruktyvistinės kūrinio struktūros ypatybės egzistuoja kartu su jo emocine raiška. O. Narbutaitės darbai yra ne tik sintaksinis procesas, bet ir aukšto dvasinio bendravimo įvykis. Čia kompozitorė yra tikra postmodernizmo atstovė. Jos kūrybos galingą ekspresiją lemia aukščiau minėtos savybės, būdingos ir jos svarbiausiam darbui – oratorijai dviem solistams, chorui ir orkestrui „Centones meae urbi“ („Skiautinys mano miestui“), už kurią autorė buvo apdovanota Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premija (1997).Šiame kūrinyje išraiškos būdai, atsiradę kažkur tarp paprastumo ir sudėtingumo bei kompozitorės išbandyti ankstesniuose darbuose, apibendrina ir monumentaliai sustiprina naujas harmonijos formas. Tekstai lietuvių, lenkų, lotynų, jidiš ir kitomis kalbomis praplečia „Lietuvos sostinės“ sampratą, nesusilpnina miesto lietuviškumo, bet išryškina jo europietiškas šaknis praeityje bei dabartyje. Žodžiai virsta muzika, muzika virsta žodžiais, drauge sukurdami unikalią, istoriškai ištęstą, plačiai išplitusią Vilniaus dvasinę panoramą, kur susijungia praeitis ir dabartis. O. Narbutaitė siekia rezultatų ne be polistilistikos elementų, tuo pačiu pažymėdama, jog „muzika nėra skolinta“ (su maža išimtimi: trumpa ištrauka iš S. Moniuškos kūrybos, šalia A. Mickevičiaus eilėraščių). Tačiau skirtingų epochų poezija įneša savo intonacijas. Vilniaus „statyba“ – laike ir erdvėje – vyksta kaip harmoninga struktūra, muzikinė dialektika, vienijanti tradicijas ir naujoves. Kaip ir kituose O. Narbutaitės kūriniuose, čia individualybė nepaneigia tradicijos, o spontaniškumas neprieštarauja taisyklėms. Klausytojas tampa įvairių epochų ir skirtingų šalių stiliaus dvasios vienybės liudytojais.

ENWhat is the value of contemporary art? The philosophers of modernity claim that regardless of the degree of difficulty and heterogeneity of contemporary art, it constitutes a unity, when compared to chaos and life as such. It is in relation to the environment that the unity and uniqueness of art is particularly salient. This is why in this paper I have chosen to focus on the works of Onutė Narbutaitė. The highly intellectual level of her works does not drown out their live harmony. The composer is open to events, to facts of the environment and reacts to them consciously or subconsciously. The works of Narbutaitė are characterized by musical perspicacity, authenticity, genuineness, credibility, and at the same time - precise logic, intellectualism, purity of musical conception, beauty of style. They combine, roughly speaking, traditional and contemporary means of musical language and form. The purely musical salience coexists with the conventional programmatic nature of music, and the constructivist features of the work's structure coexist with its emotional expression. The works of Narbutaitė are explicable not only in terms of the syntactic process, but also as a highly spiritual communication event. In this sense, Onute Narbutaitė is a genuine representative of postmodernists. The expressive power of her works is determined by the harmony of the above-mentioned features, present also in the most monumental work of the composer - the oratorio for two soloists, choir and orchestra Centones mea e urbi - "chiffons clothing [robe] for my city", for which the author was awarded in 1997 with the National Lithuanian Award.In this work, the means of expression, born somewhere between simplicity and complexity, employed already earlier by the composer are as if summarized and monumentally strengthened to receive a new harmonic shape. The texts - performed in Lithuanian, Polish, Latin, Yiddish, and other languages - extend the concept of "capital of Lithuania" to denote a spiritual centre, which does not reduce its Lithuanian character, but emphasizes its past and present European roots. The word turns into music, and the music into the word, and they together create a unique, historically stretched, widely spread out spiritual panorama of Vilnius, in which the past and the present constitute unified space. Narbutaitė obtains this result not without recourse to elements of polystylistics, admitting at the same time that "music is not borrowed" (there is only one short quotation from Stanisław Moniuszko, next to the poems of Adam Mickiewicz). Poetic texts, however, which originate from different epochs, contribute their own intonations. The "building" of Vilnius - in time and space - comes into being as a harmonious structure, musically dialectical, combining tradition and novelty into an organic union. Similarly as in other works of Narbutaitė, here individuality does not negate tradition and spontaneity does not contradict the rules. We become witnesses of spiritual unity of styles from different epochs and different countries.