Сакральная дименсия творчества Феликсаса Байораса: "Missa in musica"

LTF. Bajoro kūryboje akivaizdžiai dominuoja du pagrindiniai veiksniai: kompozitoriaus muzikinės kalbos tautiškumas ir jo muzikos teatrinės aspiracijos. Pastaraisiais metais, pradedant „Aliuzija dviem valtornams“ (1980-1981), darbuose atsirado trečias dominuojantis veiksnys – polinkis į dvasinę muziką, siekiant atrasti ontologinį garso ir skambėjimo žavesį. Vienas iš svarbiausių kūrinių, kuriame atsispindėjo aukščiau minėti veiksniai, yra mišios „Missa in musica“, sukurtos 1992 m., remiantis kanoniniu liturginiu tekstu. Drauge šis kūrinys sudarė savitą lingvistinę ir stilistinę pynę kompozitoriaus darbuose: perėjimą nuo kompozitoriaus mėgstamų liaudies muzikos intonacijų į stilistiškai ir technologiškai naują lygmenį – tritonio konstruktyvizmo formuojančią energiją. F. Bajoro mišių gaivališka meninė žinia formuojasi besimeldžiančiojo žmogaus laisvo ir labai paradoksalaus ryšio su muzika, skatinančia jautrumą kanoninio liturginio teksto psichoanalitinei motyvacijai, dėka. Nuoširdžiai tikinčiojo mentalitetas, jo ypatingas tikėjimo suvokimo būdas, sprogstantis muzikos leksikos sluoksnis, mišių polifoninės struktūros ekspresija kartais tiesiog iššaukia baimę įprasto pažinimo proceso požiūriu.Keturių atlikėjų (soprano, trombono, kontraboso ir fortepijono) tarpusavio ryšiai, muzikinio fono puantilizmas, taip pat sustiprintas muzikinio veiksmo intensyvumas kelia abejonių, ar galima šį kūrinį priskirti šiuolaikinei liturginei tradicinei muzikai, nes jame atsisakyta įprastinio liturginės muzikos kaip lengvai suprantamos įvaizdžio. Tačiau kompozitoriaus konceptualus individualizmas ir kūrybinis ekstremizmas gali išskirti dvi diametraliai priešingas kryptis: viena vertus, liturginės muzikos išnykimą, kita vertus, liturginės muzikos praturtinimo naujomis kompozicijos priemonėmis ir technika procesą. Akivaizdu, kad abi šios kryptys susikerta F. Bajoro kūrinyje „Missa in musica“. Straipsnyje analizės būdu mėginama interpretuoti mišių kompozicijos tekstą liturginės muzikos tradicijos požiūriu, atsižvelgiant į Romos katalikų bažnyčios dokumentus. Be to, pateikiamas fenomenologinis diskursas (paremtas, pvz., Emilio Dürkheimo ir Mircea Eliade'o tyrimais), padedantis vertinti meninio teksto šventumą ir pasaulietiškumą, identifikuoti materialius bei tekstinius ženklus.

ENIn the category of emblematic dominant factors in the works of Feliksas Bajoras, two are particularly prominent: the national dialect of the composer's musical language and the theatrical aspirations of his music. In the recent decades, starting from Allusions for two French horns (1980-81), the third dominant factor has begun to surface in Bajoras' work - propensity towards spiritual music, aiming at the discovery of ontological glamour of sound and sonority. One of the central pieces, in which the above-mentioned dominant factors were reflected, was the chamber mass, Missa in musica, written in 1992 on the basis of the canonical liturgical text. At the same time, the work comprised a peculiar linguistic and stylistic twist in the composer's works: a shift took place from the involved folk intonationality of the seconds, minor thirds and fourths, privileged by the composer, towards a new stylistic and technological stereotype - the forming energy of tritone constructivism. The spontaneous artistic message of Bajoras' mass takes shape as a result of informal and highly paradoxical association of the person praying to God with the music sensitised to psychoanalytical motivation of the canonical liturgical text. The mentality of the sincere believer, his/her particular way of perceiving faith, the lexical layer of music torn apart in explosive bursts, as well as the expression of polyphonic structure of the mass may sometimes simply arise fear, from the point of view of the regular cognition process.The mutual relationships of the four performers (soprano, trombone, double bass, and piano), the pointilism of the musical background, as well as the heightened intensiveness of musical action, have put into question the possibility of classifying the work as part of contemporary liturgical-tradition-based music, since they reject the representational image of liturgical music as being lightly received. The conceptual individualism and creative extremism of the composer, however, may favour two diametrically opposed tendencies: on the one hand, the erosion of liturgical music in general, and on the other the process of enriching liturgical music with composition means and techniques of new music. It is obvious that both of these tendencies cross in Missa in musica by Feliksas Bajoras. The paper brings an attempt to interpret, by way of analysis, the compositional text of the mass in the context of tradition of liturgical music, with reference to documents of the Roman Catholic Church. What is presented as well is the phenomenological discourse (based on the research of e.g. Emil Dürkheim and Mircea Eliade), which facilitates measuring the sacred-profane saturation of artistic texts, as well as the identification of tangible, textual indicators of the sacred and the profane.