Continuum czy novum? Twórczość Feliksasa Bajorasa po roku 1989

LTStraipsnyje aptariami lietuvių kompozitoriaus F. Bajoro darbai, sukurti po 1989 m. Diskutuota, atsižvelgiant į pastarųjų metų pokyčius Rytų ir Centrinėje Europoje bei platesnę perspektyvą XX-XXI a. sandūroje. Taip pat domėtasi kompozitoriaus asmeniniu likimu, ypač Amerikos patirtimi ir jos įtaka vėlesnei kūrybai. F. Bajoro kūrybos stilistikos ir pagrindinių veiksnių – melodijos, metro, ritmo, struktūros ir tonacijos – analizė atlikta, remiantis kūrinių tęstinumo ar naujumo problema. Tyrimo metu atsižvelgta į kompozitoriaus ankstesnius darbus ir postmoderniosios kultūros impulsus (minimalizmą, džiazą, „ekologinę muziką“ ir pan.). Tačiau F. Bajoro pastarųjų metų kūrybos pastebima sintezė, atrodo, semia gyvybės syvus iš gilios dvasinės misijos auditorijai.

ENThis is a discussion of the music by Lithuanian composer Feliksas Bajoras composed after 1989. The discussion has been placed within the context of the recent changes in Central/Eastern Europe, but also within a more general perspective of the turn of the 20th century and the beginning of a new millennium. The author is also interested in the composer's individual fate, especially in his American experience and its import for his latest output. That output's fundamental problem, continuum or novum, has been presented basing on an analysis of Bajoras's composing style and its basic factors: melodies, metre, rhythm, texture, and tone. This is done with reference to his earlier works and to impulses of postmodern culture (minimalism, jazz, "ecological music," etc.) However, the synthesis observed in Bajoras's most recent works seems to have its roots in his deeply spiritual message to his audience.