Authorship strategies under the new regime of music import

LTEstetikos ir technologijos prasme lietuviška muzika yra pliuralistinė. Toks vokiečių muzikos kritikų požiūris gali būti vertinamas kaip lietuvių muzikos įvairovės pripažinimas, taip pat kaip nesugebėjimas išreikšti savitumo. Straipsnyje siekiama apmąstyti šiuolaikinės lietuvių muzikos savitumą ir kultūrinę tapatybę kaip daugialypę įtakų sankaupą. XXI a. pr. lietuvių muzikos įvairovė sudaro chaotišką žemėlapį. Išnyko straipsniai, analizuojantys bendresnius muzikos procesus. Kūryba vis daugiau paklūsta sezoniniams ritmams. Mėginant nustatyti šiuolaikinės muzikos transformacijų tendencijas, verta panagrinėti atskirus atvejus. Kompozitorių Algirdo Martinaičio ir Šarūno Nako kūrybą galima vadinti išskirtiniais Lietuvos muzikos reiškiniais, kurie peržengia muzikos lauko ribas. Remiantis kompozitorių provokuojančiais teiginiais apie kintančią kultūros situaciją, tradicijų kritiką, jų pačių ir kolegų muziką, straipsnyje siekiama atskleisti iššūkius, su kuriais susiduria šiuolaikiniai kompozitoriai. Aptariami autorystės ir autentiškumo kausimai, kultūrinės strategijos, nemuzikinės kūrybinės veiklos, instituciniai aspektai, santykis su tradicija, tarptautiniai mainai ir virtualios laisvės kontekstai. Apibendrinime teigiama, A. Martinaičio ir Š. Nako kūrybos bei diskursų analizė rodo, kad šiuolaikiniai lietuvių kompozitoriai nesiekia savęs tapatinti su pagrindinėmis XX a. muzikos ideologijomis. Jiems svarbu atskleisti, kaip dabartis transformuoja praeitį.