Netolimos praeities veikėjai

LTYpač prasta 1940-1990 metais Lietuvą valdžiusios vadinamosios nomenklatūros veikėjų padėtis: čia akivaizdžios revoliucinės nuostatos, natūrali tokiam laikotarpiui „raganų medžioklė", priešų paieškos ir tarp gyvųjų, ir tarp mirusiųjų. Naujos, valdžios ištroškusios politinės jėgos to visada griebiasi, nes nori įrodyti, kad jos daug geresnės už „buvusius", kad tik jos nusipelniusios valdyti tautą ir valstybę, o kartu - ir „gyventi geriau". Todėl apie LTSR laikų veikėjus šiandien galime girdėti tik bloga - arba nieko negirdėti, nors dabartiniai mūsų vadai dideliais laimėjimais nei ekonomikos, nei kultūros srityse pasigirti, regis, negali. Žinoma, tai ir neteisinga, ir neprotinga: to meto partijos sekretoriai, ministrai, direktoriai, kolūkių pirmininkai nebuvo genijai ar angelai, tačiau visus juos vadinti velniais taip pat nėra rimto pagrindo. Mūsų literatūros mokslas jau pripažino, kad negalima nutylėti S. Nėries ir P. Cvirkos, nors jie ir parvežė Lietuvai Stalino saulę. Lygiai taip pat reikėtų sutikti, kad visa mūsų XX amžiaus istorija nebus aiški sąžiningai neįvertinus to, ką tada gero ir blogo padarė Antanas Sniečkus, Motiejus Šumauskas, Mečys Gedvilas, Justas Paleckis, Aleksandras Drobnys ir kiti tos kartos veikėjai. Tiesa, šiandien dar ankstoka pateikti visą ir objektyvų šių žmonių darbų vertinimą, nes jie dar nepakankamai išstudijuoti, nes revoliucinės aistros trukdo suprasti to meto Lietuvos realijas. Kita vertus, netolimos praeities suvokimas - taip pat netrumpas procesas, todėl verta pradėti jį jau dabar, pasinaudojant kad ir tokia proga: 2003 metų sausio 10 dieną sukako šimtas metų nuo svarbiausio tų laikų mūsų istorijos veikėjo A . Sniečkaus (1903-1974) gimimo. Tai kas gi buvo tie dabar jau primirštų struktūrų - LTSR ir LKP - vadovai? Kodėl A . Sniečkus ir jo kolegos tvarkė Lietuvos reikalus taip, o ne kitaip?.