Jonas Jablonskis (1860-1930) et le reveil de la langue lituanienne
LTStraipsnyje aptariami kalbininko Jono Jablonskio lietuvių kalbos tyrimai ir jo indėlis į kalbotyrą. J. Jablonskis nusipelnė lietuvių bendrinės kalbos sunorminimui. Straipsnyje apžvelgiama kalbininko biografija, aptariamas įgytas lingvistinis išsilavinimas ir reikšmingiausi darbai. 1881–1885 metais J. Jablonskis studijavo klasikinę filologiją Maskvos universitete, o 1896, 1897 ir 1899 m. vasaromis vykdė ekspedicijas Lietuvos regionuose. Taip jis susipažino su lietuvių tarmėmis, kurios buvo neišsenkantis bendrinės kalbos formavimo šaltinis. Priešiškas Rusijos valdžios požiūris į lietuvių kalbą apsunkino jo veiklą. 1888 m. kalbininkas pradėjo dirbti Jelgavoje, vėliau buvo perkeltas į Taliną, o 1902 metais išsiųstas į Pskovą. Nei sudėtingos aplinkybės, nei liga nesutrikdė mokslininko darbo. Pirmuose savo straipsniuose J. Jablonskis kėlė klausimus apie kriterijus, taikytinus bendrinei kalbai. Vėliau jis apibrėžė norminimo principus, kuriuos grindė gyvosios liaudies kalbos duomenys. Vis dėlto J. Jablonskis aklai nesirėmė šnekamąja kalba – įvedė naujų elementų, modifikavo žodžių semantiką, praturtino kalbos žodyną. Liaudies kalbos žinios leido sukurti apie 610 neologizmų, 470 naujų žodžių. Šie skaičiai liudija apie konkretų J. Jablonskio indėlį į lietuvių kalbą. Ne mažiau reikšmingi J. Jablonskio veikalai morfologijos ir sintaksės srityse. Apibendrinime teigiama, kad J. Jablonskio gramatikos ir moksliniai straipsniai įdiegė kalbos norminimo principus.
